Stasys Srėbalius: „Į Šaulių sąjungą atvedė vidinė nuojauta, kad būtent taip ir reikia daryti“

Kovo 10-ąją savo 70 metų jubiliejų atšventęs Lietuvos šaulių sąjungos narys Stasys Srėbalius, prisidėjęs, kad ši visuomeninė organizacija būtų atkurta Kretingoje ir Žemaitijoje, įsitikinęs: jeigu reikėtų, mūsų tauta vėl susivienytų prieš agresorių.

Kretingiškis Stasys Srėbalius, Kovo 11-osios išvakarėse atšventęs 70 metų jubiliejų, – tarsi gyva Kretingos ir viso Žemaitijos krašto Šaulių sąjungos istorija. Prieš kelis dešimtmečius, jau gerokai papūtus Sąjūdžio vėjams, jis ėmėsi įkurti, tiksliau – atkurti šią dar 1919 m. įkurtą visuomeninę organizaciją ir per 10 metų – tiek laiko S. Srėbalius vadovavo iš pradžių būriui, o po to ir Žemaitijos šaulių rinktinei – jaučiasi svariai prisidėjęs prie jos augimo.

Visas tų metų iniciatyvas, idėjas, susitikimus ir šaulių sambūrius liudija gausybė prisiminimų, nuotraukų, taip pat – apdovanojimų, iš kurių S. Srėbalius labiausiai brangina Popiežiaus Jono Pauliaus II apsaugos ženklą, Sausio 13-osios medalį ir išeivijos šaulių JAV skirtą Šaulių žvaigždės ordiną.

„Visi jie man brangūs, taip, kaip brangūs ir su jais susiję prisiminimai. Niekada nepamiršiu popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje, kai mus, šaulius, pasitelkė popiežiaus apsaugai. Mes stovėjome nugara, tačiau, kai Šventasis Tėvas priartėjo, nesusilaikiau – atsisukau, kad iš arti pamatyčiau šį šventą žmogų. Negalėčiau nė apibūdinti, kokia šviesa sklido nuo jo – tai galima tik pajausti“, – savo gyvenimo įvykį prisiminė S. Srėbalius, akcentuodamas, kad Popiežiaus apsaugos ženklą turi ir kiti tuomet šią asmenybę saugoję vyrai.

Viename renginių Skuode su Seimo nare Laima Andrikiene (antra iš kairės) ir monsinjoru amžiną atilsį Alfonsu Svarinsku (kairėje).

S. Srėbalius, atsakydamas į klausimą, kodėl ėmėsi Šaulių sąjungos veiklos – juk dėl politinės situacijos ir Lietuvos ateities buvo šitiek neaiškumų, nedaugžodžiavo. „Tuomet atrodė, kad taip reikia, ir į tikslą vedė kažkokia vidinė nuojauta, kurią stiprino ir tai, kad mano du dėdės buvo partizanai“, – sakė jis.

Būsimasis Kretingos šaulių būrio, o vėliau – ir Žemaitijos šaulių rinktinės, kuriai priklausė apie 3 tūkst. šaulių, vadas gimė tuometiniame Kulių valsčiuje, Mižuikų kaime, kuris buvęs gausiai apgyvendintas darbščių žmonių, žinomas aplinkinių, turėjo savo girininkiją. Pirmą klasę lankyti pradėjo jau Kretingoje, kai čia atsikraustė jo tėvai. „Buvau gerokai padykęs, – su šypsena pasakojo pašnekovas. – Baigęs aštuonias klases, niekam nieko nesakęs suorganizavau turistinį žygį – be duonos kriaukšlės iškeliavome gal koks 15-a mokinių. Išbuvome visą naktį, gaudėme žuvį, kepėme ją ant laužo – buvo smagu, o tėvai, pasirodo, jau kėlė paniką, kur dingo vaikai. Žinoma, mokyklos vadovai sužinojo, kas buvo žygio kaltininkas, ir, pedagogų tarybai nusprendus, teko palikti mokyklą.“

Išeiviams šauliams viešint Kretingoje, Andulių piliakalnyje, kuris buvo pradėtas tvarkyti Kretingos šaulių rūpesčiu.

Po šio įvykio S. Srėbalius visą vasarą dirbo kasdamas melioracijos griovius, o kadangi buvo darbštus, tuometinis melioracijos valdybos vadovas jau amžiną atilsį Valentinas Paspirgėlis paskatino jį stoti į Panevėžio hidromelioracijos technikumą, pakvietė grįžti dirbti atgal. „Taip ir padariau, o radęs skelbimą, kad rengiami vairuotojų kursai, užsirašiau, kad įgyčiau vairuotojo teises, kurios man labai pravertė tarnaujant sovietų armijoje. Būtent ten patyriau didelį spaudimą tapti komjaunuoliu. Išsisukti nepavyko, bet po demobilizacijos, važiuodamas per Tilžės tiltą, suplėšiau tą komjaunuolio bilietą ir išmečiau į Nemuną“, – dalindamasis prisiminimais S. Srėbalius pasidžiaugė, kad nors ir kiek buvo raginamas tapti komunistų partijos nariu, vis dėlto atsilaikė.

Padirbėjęs vairuotoju melioracijos įmonėje, S. Srėbalius 13 metų dirbo dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje vairavimo mokytoju. „Per tą laiką parengiau gal 500 mokinių, kai kurie ir dabar sutikę padėkoja už suteiktas žinias“, – S. Srėbalius pripažino, kad šis darbas jam labai patikęs, o ir mokyklos direktorius amžiną atilsį Albertas Lukavičius buvęs geras sumanus vadovas, doras žmogus, mokėjęs bendrauti ir suprasti kitą.

Kretingos neiškeitęs į jokį kitą miestą, S. Srėbalius buvo vienas pirmųjų, įsteigęs kooperatyvą – dabartiniais laikais tai būtų verslo įmonė. Lengva nebuvo – teko patirti spaudimą, įvairius trukdymus iš tuometinės nomenklatūros ir ekonominės milicijos. Nebegalėjęs apsikęsti, netgi kreipėsi į tuometinį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską – tada liovėsi, bet verslas iš esmės jau buvo sužlugdytas, nors pas S. Srėbalių dirbę žmonės tuomet gaudavo solidžius atlyginimus, o produkcija – naminė duona – buvo noriai perkama.

Nemažai S. Srėbaliui kainavo ir iniciatyva atkurti Kretingoje Šaulių sąjungą: ne kartą sulaukė grasinimų, gąsdinimų, o turėjusi pradėti veikti alaus darykla su visa nupirkta įranga sudegė – S. Srėbalius ir šiandien neabejoja, kad buvo tyčia padegta.

Šventinės iškilmės prie Nepriklausomybės paminklo Kretingoje: atsikūrus Lietuvos šaulių sąjungai, jos nariai – nuolatiniai valstybinių švenčių dalyviai.

Apie Lietuvos šaulių sąjungą sakė daugiau sužinojęs stiprėjant Sąjūdžiui. Tada Kaune susirado iniciatyvius žmones, išsiaiškino, kokių reikia dokumentų, ir 1989 m. liepą tapo šauliu. „Nors ateitis ir buvo miglota, o Lietuvoje dar tebebuvo sovietų armija, vidinis jausmas, kad būsime laisvi, neapleido, – S. Srėbalius atsiminė, ir kaip įkūrė pirmąją – „Aušros“ šaulių kuopą. – Manimi pirmiausia patikėjo Aušros gatvės kaimynai – mūsų buvo 7, o vėliau jau per mėnesį susibūrėme 60 vyrų, po to prie mūsų jungėsi Salantų, Darbėnų, Kartenos žmonės – daug bendravau su jais, dirbau neskaičiuodamas valandų. Praėjo laiko, ir mūsų, Šaulių sąjungos, aprėptys nusitęsė iki Telšių, Skuodo, Plungės, Mažeikių.“

Atskiras Kretingos ir Žemaitijos šaulių sąjungos istorijos puslapis – Sausio 13-osios įvykiai, pučas, karinio komisariato Kretingoje užėmimas, kas buvo būtina, norint valdyti informaciją.

„Per istorinio sausio įvykius Klaipėdoje saugojome meriją, Girulių bokštą, paštą. Iš esmės, gynėmės plikomis rankomis – ginklų nebuvo, tik metaliniai strypai. Iš pradžių ir valgyti neturėjome – žmonių geranoriškumo atsirado tik į kelintą dieną, o aš pats važiavau namo vyrams duonos ir lašinių parvežti – kaip tik tuo metu buvau kiaulę pjovęs“, – S. Srėbalius sakė, kad negalįs pamiršti ir pučo įvykių, kai kartu su jais ginti Klaipėdos merijos išvyko tik ką medicinos mokyklą baigusios dvi merginos. „Kai pagalvojau, į kokią mėsmalę jos gali papulti, apgaulės būdu išsiunčiau į miestą duonos nupirkti, o po to mes jų ir nebeįsileidome. Kažkokia atsakomybė už jas tuomet užgulė ant širdies“, – jaudindamasis įvykį prisiminė S. Srėbalius, kurio pastebėjimu, šauliai, kad ir nebuvo baigę jokių karo mokslų, kažkaip sugebėjo orientuotis, intuityviai suvokti sovietų armijos veiksmus, o ir pasiryžimas ginti savo ir šalies laisvę buvęs didžiulis.

Žemaitijos šaulių rinktinei

S. Srėbalius vadovavo iki 1999-ųjų, kai buvo priimti nauji teisės aktai dėl Lietuvos šaulių sąjungos integracijos į šalies gynybos sistemą, – jam nepavyko išvengti konfrontacijos su naujaisiais organizacijos vadovais, todėl teko pasitraukti iš vado pozicijų. „Bet ne iš Šaulių sąjungos, – teigė jubiliatas, iki šiol palaikantis glaudžius ryšius su Palangos, Telšių, Skuodo šauliais, dalyvaujantis jų šventėse ir iniciatyvose. – Jeigu ir patyriau kažkokių nuoskaudų, tai virš jų vis tiek aukščiau pakyla geras jausmas, vidinis pasitenkinimas, kad tada mes nugalėjome ir esame laisvi.“

• Rašyti komentarą (2)