|
|
|
„Sukrėsta sprogimų sprukau iš karo turėdama tik rankinuką“
Kertant Lenkijos ir Ukrainos sieną ties Peremyšlio miestu normalus žmogus esi priverstas išgyventi daug šokiruojančių akimirkų. Jei nesi kariškis ir anksčiau neregėjai karo baisumų, prieš akis atsiverianti nesuskaičiuojama pabėgėlių gausybė sukrečia. Į Lenkiją per pirmas dvi karo savaites pateko daugiau kaip 1,3 mln. pabėgėlių, kurių dauguma keliavo per Peremyslį. Mat per šį Lenkijos miestą vyksta traukiniai iš Lvovo, kur iš visos Ukrainos dabar traukia nuo karo norintys pabėgti žmonės. Nuo sostinės Kijevo 550 km nutolęs Lvovas turi patį geriausią sausumos susisiekimą su kaimyninėmis Vakarų valstybėmis. Todėl būtent į šį miestą, kuriame kol kas nevyksta karo mūšiai, ir skuba pabėgėliai. Jie iš Lvovo į pasienį organizuotai yra gabenami ne vien traukiniais, bet ir autobusais, keliauja nuosavomis mašinomis.
Pabėgėliai vyksta ir į kitas kaimynines valstybes: Slovakiją, Vengriją, Moldaviją, tačiau pagrindinis srautas vis dėlto teka į Lenkiją. Pasienio perėjimo punkte ties Peremyšliu yra susidariusi nuolatinė 5–8 kilometrų mašinų eilė. Kelias paras nemiegoję ir su dideliais vargais pasiekę pasienį pabėgėliai čia privalo atstovėti ilgą eilę, kol Ukrainos, o vėliau Lenkijos pasieniečiai surašys jų duomenis. Šiuo metu stovint po atviru dangumi tenka laukti po keliolika valandų, tačiau pirmomis karo dienomis reikėjo stovėti net po kelias paras. Eilėje matosi beveik vien moterys ir vaikai, paaugliai, mat Ukrainos vyrams nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų yra draudžiama palikti šalį, visi jie yra įtraukti į karo rezervistų sąrašus. Eilėje šąlančias moteris ir vaikus humanitarinių organizacijų darbuotojai vaišina arbata, sumuštiniais, kiek apšilti galima prie kelių degančių laužų. „Naktį buvo siaubingai šalta, eilėje teko stovėti aštuoniolika valandų, glaudėmės vieni prie kitų, trypčiojom, dalijomės užklotais“, – pareiškė 87 metų Raisa Semerenko. Pensininkė apie tai pasakojo jau pasiekusi Lenkiją, kur šildėsi palapinėje ir laukė tuoj atvykstančio autobuso tolesnei kelionei. R. Semerenko keliauja kartu su marčia, su kuria pabėgo iš Nikolajevo. Ten paliko du pensininkės sūnūs, vienas kurių dalyvauja mūšiuose su okupantais. Moterys Lenkijoje nusprendė nepasilikti, o vyks į Jungtinę Karalystę, pas Raisos dukrą. „Aš iš vaikystės pamenu Antrojo pasaulinio karo baisumus, nebesitikėjau, kad kada nors dar teks tai asmeniškai išgyventi ir tokiame amžiuje sprukti iš tėvynės“, – kalbėjo moteris.
Siuvimo fabrike visą gyvenimą dirbusi Raisa vylėsi, kad nė vienas jos sūnų nežus, o ji dar sugrįš į laisvę atgavusią gimtinę. Užkalbintos dvi paauglės seserys Lena ir Oksana iš Odesos teigė, kad jos visai nenorėjo bėgti ir palikti draugus, juolab kad miestas kol kas nebuvo atakuojamas. Tačiau mergaitėms su motina bėgti įsakė Lenkijoje dirbantis tėvas, pas kurį į Vroclavo miestą jos dabar ir vyksta. „Manau, kad ne vėliau, kaip po pusmečio grįšim atgal, nes mūsų gynėjai yra šaunuoliai, ir Maskvos teroristai netrukus bus išvyti“, – įsitikinusi Lena. Oksana vis dėlto abejojo, ar karas baigsis taip greitai, tačiau irgi teigė norinti kuo skubiau grįžti į Odesą, kur liko jos vaikinas. Tačiau grįžti į gimtinę neketino iš Charkovo pasprukusi Viktoria Fomina su dukra Kristina. Pastaroji tenykščiame Politechnikos institute trečius metus studijavo vadybą, o motina ten pat užsieniečiams dėstė rusų ir ukrainiečių kalbas. Prasidėjus Charkovo apylinkių bombardavimui moterys iš savo buto dvyliktame aukšte persikėlė į slėptuvę šešiolikaukščio namo rūsiuose. Tą dieną, kai kelios bombos sprogo pačiame miesto centre, nusinešdamos keliolikos žmonių gyvybes, moteris nusprendė negrįžti namo pasiimti daiktų – spruko turėdama vien rankinuką, su kuriuo atėjo į darbą.
Dukra, nepaklausiusi mamos nurodymo, nubėgo namo ir pasiėmė katiną Funtiką. „Užaugau be tėvo, neturiu nei brolio, nei sesers, o Funtikas man juos visus kažkiek atstojo, tad niekaip jo negalėjau palikti“, – paaiškino studentė. Bombų sprogimai ir gatvėje matytos kruvinos žuvusiųjų kūnų dalys be galo sukrėtė šias moteris. Ilgu siaubu tapo ir kelias paras užsitęsusi kelionė traukiniu iki Lvovo, nes traukinys važiavo vien naktį ir išjungtomis šviesoms, kad nebūtų okupantų apšaudomas. Traukinys buvo sausakimšas, o iki tualeto negalintys prasibrauti žmonės tuštinosi į maišiukus, kuriuos mėtė pro langus. Keli senesni liguisti žmonės nualpo, vieną pabėgėlį ištiko epilepsijos priepuolis, tačiau visi stengėsi drąsinti vieni kitus, dalijosi turimu maistu. Į Lenkiją uždarbiauti dar iki karo buvo išvykę apie milijonas ukrainiečių, tad spėjama, kad čia įsikurs ne mažiau kaip pusė visų pabėgėlių. Juolab kad Lenkijos vyriausybė nusprendė finansiškai paremti ne tik kiekvieną pabėgėlį, bet ir jį savo namuose priglaudusį asmenį. Pervažiavus Ukrainos sieną ir judant Lvovo link pribloškė pakelėse matomos daugybė barikadų. Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje barikados buvo suręstos vien prie Seimo ir dar keliolikos svarbių pastatų. Užtat važiuojant 100 km nuo Peremyšlio iki Lvovo barikadas tenka matyti kas kelis kilometrus. Nusprendus sustoti prie posūkio į Čolgini kaimelį kelią man irgi užtvėrė nedidelė barikada, o jos gynėjai pradėjo klausinėti, kas aš toks ir ko vykstu.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Lvovo Ukrainoje
|
|
