Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Brolis Bernardas sakė, kad Kretingoje augo kaip asmenybė, brolis ir kūrėjas, imdamas ir duodamas, už ką jaučia esąs dėkingas šio krašto žmonėms.

Neužilgo po du dešimtmečius Kretingos parapijoje trukusios tarnystės atsisveikins pranciškonas 53-jų Bernardas Saulius Belickas, per ilgą laiką tapęs savotišku miesto simboliu. Turbūt nerasime miestiečio, kuris nežinotų brolio Bernardo, lydėjusio ir džiaugsmuose – jis krikštijo, tuokė, deklamavo savo eiles, užbaigdamas tik jam būdingu judesiu – suktuku. Bet labiausiai brolis Bernardas guodė kretingiškius liūdesy, palydint jų artimuosius į paskutinę žemiškąją kelionę.

Diakono B. S. Belicko ir vikaro Tomo Žymanto išlydėtuvės į Kauno šv. Jurgio konventą, o klebono Juozapo Marijos Žukausko – į Lietuvos pranciškonų brolijos provinciją Vilniuje įvyks vasario 20-ąją per votyvą – 10.30 val. šv. Mišias. Prieš išvykdamas brolis Bernardas mielai sutiko pasidalinti pamąstymais apie savo tarnystę Kretingoje, čia įgytą patirtį ir tai, ką brangiausio iš mūsų išsiveža į vieną seniausių Lietuvoje didmiesčio parapijų.

– Broli Bernardai, pranciškonų brolijoje esate 23-jus metus: iš jų tik trejus tarnavote Kanadoje, o lygiai 20 metų – Kretingos vienuolyne. Jus žino visa Kretinga. Buvote matomas ne tik tarnystėje, bet ir kaip brolijos ambasadorius įvairiuose kultūros renginiuose. Ar nebus gaila mus palikti?

– Čia augau, brendau kaip šventojo Pranciškaus brolis ir kaip žmogus, kūrėjas.

Esu girdėjęs, kad Kretingos žmonės iš pradžių mane stebėjo, nors aš to nejutau – žmonės man buvo geri, ir aš greitai įaugau į jūsų bendruomenę, kuri man tapo sava. Šiandieną esu dėkingas tiems žmonėms, kurių begalinę meilę visąlaik jaučiau. Tai buvo pilnatvės laikas: būnant kartu, dalijantis kasdiene bendryste. Kartu labai noriu atsiprašyti visų už tai, kad ne visada buvau atidus, kartais – gal paviršutiniškas, skubus, ne visada gebėjau įsigilinti ir įsiklausyti į žmonių reikmes. Gaila gyvenimo traukinio lėkimo, atėjus suvokimui, kad ne iki galo viską gerai suspėjau.

– Kretingoje ėjote gana sunkią tarnystę – buvote pagrindinis dvasinis palydėtojas į paskutinę kelionę. Sugebėdavote sugerti kitų skausmą ir rasti paguodos žodį. Kretingiškiai ne juokais sunerimę – kas taip gražiai juos bepalaidos?

– Kiekviena pašaukimo kelionė duoda ir liūdesio, ir džiaugsmo. Kasdienio gyvenimo Kryžiaus stotį tenka nueiti, priimant realią tikrovę ir mokantis mylėti per dramą, per sunkumus, per džiaugsmą ir skausmą. Man visada pagelbėdavo šalia tarnystės einantis kūrybinis kelias – atsigaudavau poezijoje ir knygose.

– Kretingoje subrendote kaip kūrėjas, išleidote eilėraščių rinkinį „Taip priėjo gyvenimas“, į kurį sudėjote savo vizijas, apmąstymus, vidines patirtis. Dalindavotės savo kūryba renginiuose, susitikimuose. Ši nedidelė knygelė – tarsi jūsų poetinis palikimas Kretingai?

– Ši rinktinė – tarsi čia išgyventos tarnystės prisilietimai. Tai, kas sudėta į knygos klostes, labai vientisa, viskas skirta žmonėms ir atėję iš jų. Išvykimas iš Kretingos yra labai jautrus lūžis, kai tenka iš naujo išgyventi praėjusią tikrovę. Tačiau mūsų brolija – tarsi geografiniai taškai skirtingose Lietuvos vietose, yra vienoje margaspalvėje mozaikoje, tad nesijausiu labai nutolęs nuo Kretingos.

– Kokios pareigos Jums teks Kaune, ar bus palikta tarnystė laidoti žmones?

– Būsiu namų vikaras, arba brolio Tomo Žymanto – jis paskirtas šio vienuolyno gvardijonu – dešinioji ranka, jo pagalbininkas. Skirtingai negu Kretingoje per metus Šv. Jurgio konvente tevyksta keliolika laidotuvių, nes Kaune parapijų yra gana daug. Kaune – įvairesnis kultūrinis gyvenimas, daugiau įvairių grupelių veiklų, tad, manau, labiau galėsiu gilintis į sielovados dalykus.

– Ar tarnystė Kaune buvo paties pasirinkimas, ar brolijos sprendimas, ar abu išvien?

– Visuomet atsižvelgiama ir į brolijos, ir į asmeninius poreikius. Jaučiau didelę pareigą grįžti arčiau gimtųjų namų Birštone, arčiau sunkiai sergančios mamos. Be to, jau pribrendo laikas pasikeisti, atsinaujinti. Pokyčių labai reikėjo man pačiam. Pagaliau Kaunas – mano tėvo gimtinė, jaunystės ir studijų Kauno kunigų seminarijoje vieta.

– Užsiminėte apie Birštoną, artimuosius. Ar jie Jus atvedė į gilesnį tikėjimą?

– Mama Stasė, jai 87-eri, ji buvusi ilgametė gydytoja Birštone. Tėvas Algirdas buvo agronomas, jo netekau vaikystėje, prieš 44-erius metus. Dar turiu du brolius: Aušvydas – taip pat dvasininkas, tarnauja Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijoje klebonu, o kitas brolis Algirdas irgi – vilnietis, verslininkas, jo šeima – žmona Ramunė ir 4 dukterys. Birštone likę tėvų namai, į kuriuos visuomet galiu, o ir noriu sugrįžti.

Vaikystėje važiuodavome į Vandžiogalą, 40 km už Kėdainių, pas senelius. Močiutė Valerija man buvo tikėjimo pavyzdys, ji – tarsi Senojo Testamento gelmė ir stiprybė. Pėsčiomis eidavome 10 km iš vienkiemio į kaimo bažnyčią, kur man, vaikui, labai patikdavo giesmės. O Naujojo Testamento kunigė, aukščiausias pasiaukojimo pavyzdys man buvo mama – žmogus, savo laiką ir širdį paaukojusi ligoniams. Močiutė buvo labai gilaus tikėjimo, o mama – dvasinės inteligencijos švyturiai.

– Kodėl netapote kunigu? Ar jaučiate pilnatvę savo broliškame pašaukime?

– Baigiau seminariją, bet neturiu kunigo šventimo. Man atrodo, kad diakono šventimas taip pat yra kilni tarnystė: galiu krikštyti, tuokti, laidoti, bet negaliu laikyti šv. Mišių, suteikti Ligonio patepimo sakramento, klausyti išpažinčių. Manau, kad titulai ar nuopelnai yra laikinas įvertinimas. Visas svoris tenka tarnystei, kuri ir yra tikrasis įvertinimas, o vienuolio įžadai yra priminimas, kokį kelią pasirinkau ir kur noriu būti vedamas.

Pašaukimo kelionėje didesnių ar mažesnių abejonių būna. Tai labai žmogiška. Bet, kai dedu ant svarstyklių 2 rankas, nusveria toji, kurioje – mano pasirinkto kelio matymas. Esu dėkingas už dovanotą pašaukimo laiką, ilgiuosi būsimojo susitikimo amžinybėje. Galvoju, kad ten, pasimačius su Dievu, išsipildys visi lūkesčiai. Didžiausias mano troškimas, kad čia, Žemėje, daryčiau kuo mažiau klaidų, nuodėmių, kad būčiau susitaikęs su savimi, artimu ir Dievu. Dabar esu tame kelyje.

– Ne paslaptis, kad Lietuvos pranciškonų brolija išgyveno įvairių netekčių, ne viena – dėl asmeninio pasirinkimo. O ir visuotinės Bažnyčios tarnų vertybių skalė pastaruoju metu labai skirtinga, svyruojanti, tikintieji nusivylę dėl nepriimtinų kai kurių jų kalbų ir veiksmų. Ką apie tai manote Jūs?

– Man Bažnyčia yra ir šventa, ir suklupusi, žaizdota, kraujuojanti. Bet aš ją matau einančią šventumo keliu. Šiandien pirmiausiai turiu stengtis priimti savo, kaip Bažnyčios brolio, klaidas, jas taisyti ir augti. Man Jėzus Kristus yra Ganytojas, ant savo pečių nešantis sužeistą avį, o šventasis Pranciškus visada yra pavyzdys raupsuotojo žaizdų pabučiavimu, gebančiu užgydyti ir sielos žaizdas. Tik toks gyvenimas man turi gylį, svorį ir prasmę.

– Jūsų tikrasis vardas yra Saulius, bet visi Jus žino kaip Bernardą pagal vienuoliškąjį vardą. Kodėl brolijoje pasirinkote tokį vardą?

– Šis vardas prigijo taip greit, kad Sauliumi mane bevadina tik artimieji ir klasės draugai. Bernardu tapau pagal šventąjį Bernardą Klervietį, poetą, mistiką, pamokslininką, kuris mane žavėjo pamaldumo dvasia, man norėjosi tapatinti savo tarnystę su jo pavyzdžiu. Kasmet rugpjūčio 20-ąją pažymiu jo ir savo vardadienį.

– Ką brangiausia išsivešite iš Kretingos? Kas pakerėjo Jūsų širdį?

– Tarsi antraisiais namais tapusi Kretingos bažnyčia: prie Šv. Antano Paduviečio altoriaus išgyvendavau ypatingą pamaldumo dvasią, beje, bendrystė su šv. Antanu tęsiasi iš gimtinės – Birštono bažnyčia pavadinta Šv. Antano Paduviečio vardu. Neišdildomi piligrimystės įspūdžiai – Kankinių koplyčia, bažnyčios bokštas su jūros toliu. Pastauninko tvenkiniai, aplink kuriuos apmąstymuose sukdavau ratus, Žiemos sodas, senoji biblioteka su girgždančiu apsilupusiu parketu... Šv. Klaros vienuolynas rytmečio tyloje. Tai – sakralios erdvės, pilnos neišdildomos vidinės pajautos.

Bet labiausiai dėkoju Dievui už šio krašto žmones, lenkiuosi jiems už jų dovanotą meilę, šilumą, tikėjimo kelią kartu.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas