|
|
|
Į Kalėdas – gintaro prakartėlės keliu
Vydmantų parapijos bendruomenė kasmet prieš Kalėdas geba nustebinti, originaliai išpuošdama savo koplyčią: kelerius metus prakartėlę kūrę iš šieno, šiemet piemenėlių kelią į ją išklojo gintaru. Šis kelias atveda į vienintelį Lietuvoje gintaro altorių. Mintis kilo spontaniškai Praėjusį šeštadienį Vydmantuose virė darbas: ant būsimos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pamatų būrys paparpijiečių išvien su klebonu Karoliu Petravičiumi montavo medinę prakartėlę, o po to persikėlė į koplyčią, kur laukė subtilesnis darbas – prakartėlėje įrengti šviečiantį gintaro kelią. Maišą gintarų, sveriantį 28 kg, paaukojo vydmantiškis Radikas Šaimuchomedovas. Šios prakartėlės sumanytojas Vydmantų bendruomenės pirmininkas Simas Končius neslėpė, kad sykį vėlų vakarą, besikalbant telefonu su klebonu, jam šovusi mintis į prakartėlę įkomponuoti gintaro: „Norėjosi kažko naujo, šienas jau pabodo. Spontaniškai kilo mintis – gintaras, juolab kad iš gintaro vydmantiškiai jau kuria altorių.“ Prakartėlėje gintarais išbarstytas kelias palei dirbtinį upelį, kurio įspūdį sukuria šniokščiantis dekoratyvus fontanėlis. Tuo gintaro keliu piemenys – jų skulptūras, beje, pernai restauravo vydmantiškė gimnazistė Beata Rogačiovaitė – ateina prie altoriaus, kur užgimsta Jėzus. Prakartėlės dizainą ir dekoracijas sukūrė vydmantiškė Rita Dajorienė.
Gintaruose – žmonių istorijos „Gal šis gintaro kelias vaikiškai atrodo, bet juk labiausiai vaikams prakartėlė ir yra skirta. Be to, Kalėdos – tokia šventė, kai gimsta Kūdikėlis Jėzus, o ir patiems norisi pabūti tyriems kaip vaikai. Po švenčių visus gabalėlius kruopščiai surinksime ir sudėsime į gintaro altorių. Nes kiekvienas gintaro gabalas jame – ne šiaip gamtinė medžiaga, o žmonių istorijos, jų skausmas, praradimai, viltys“, – kalbėjo K. Petravičius. Viršum gintarų krūvos – šių, specialistų skaičiavimu, jau sunešta per 200 kg – guli masyvūs gintaro karoliai: juos vyras dovanojo savo žmonai, su kuria šiemet turėjo švęsti auksines vestuves, tačiau jų nesulaukė nė vienas, ir tuos karolius jų vaikai padovanojo bažnyčiai. Močiutės dovanotą sagę atsiuntė viena mergina iš Alytaus, sužinojusi apie kuriamą gintaro altorių, vydmantiškė Virginija Strazdienė dovanojo pajūryje jos vyro atrastą Lietuvos formos gintaro gabalą. Į altorių suplaukė gintaro dovanos ne tik iš Lietuvos, bet ir JAV, Australijos, Airijos, Anglijos lietuvių. Įdomus sutapimas; klebonui pasakojant apie aukas, į koplyčią įžengė maišeliu gintarų nešinos kretingiškė Aldona Blyžienė ir klaipėdietė Irena Rumbutienė. „Iš senų laikų tie gintarai: pati surinkau, ką jūra išmetė. Išvykstu iš Lietuvos – vaikai įsikūrę Čikagoje, noriu čia palikti dalelę savęs“, – įduodama gintarus sakė I. Rumbutienė. Altorius „pasibeldė“ į sapną K. Petravičius neslėpė, kad gintaro altorius prieš 2-jus metus pats įsiprašęs į jo sapną: „Mačiau, kad įžengiu į bažnyčią, kur šviečia altorius, ir aš žinau, kad jis iš gintaro. Išdrįsau tuo sapnu pasidalinti su vyskupu Kęstučiu Kėvalu, šis pritarė minčiai naujai statomoje bažnyčioje sukurti altorių iš gintaro. Tą pačią dieną nubėgau prie jūros išsimaudyti, buvo vėjuota – prisirinkau pilną saują gintarėlių. Tai buvo tarsi ženklas.“ Kai viešai pasidalijo savo sumanymu, klebono žodžiais, pirmasis gintaro gabalą, išprašęs iš tėvų, atnešė vaikinukas. „Kaip simboliška – jaunimas deda pamatus bažnyčiai. Išlydint iš tarnystės Tauragėje, jaunimas man įteikė plytą ir linkėjo ją įmūryti į pirmą mano statomą bažnyčią. Ir štai – ją jau statome Vydmantuose, 4-erius metus saugojau tą plytą, kol įmūrijome į pamatą. Esu įsitikinęs – tokių sutapimų pats nesugalvosi“, – su užsidegimu kalbėjo K. Petravičius. Iš pagarbos tiems žmonėms, kurie aukoja gintarus, pirmiausia sumanė dėti juos į stiklinį indą, pastatytą koplyčioje. „Bet Simas Končius sako – reikia stiklinio altoriaus. Prasitarė Andriui Girskiui, šis metė į šoną kitus darbus – padarė karkasą su 16-a stiklą laikančių medinių kaladėlių, 4-iuose kampuose iš 4-ių pusių. O jų vidinėje pusėje – įsivaizduojat, Rūdaičių gatvės žmonės surašė savo svajones, maldas. Jau dabar aukojamos šv. Mišios ant tų žmonių svajonių, istorijų, sudėtų į gintarus. Aš jas jaučiu – dvasinis pasaulis yra labai gilus“, – atviravo klebonas. Parapijos vyrų rūpestis – išskirtinis K. Petravičius be atvangos džiaugėsi ir gyrė savo parapijiečius: „Įprastai parapijose bažnyčios reikalais rūpinasi moterys – Vydmantuose jos užsiima puošyba, tvarkosi „pročkelė“ Marytė Mickuvienė. Tačiau didžioji iniciatyva kyla iš šeimos vyrų: tik užsimink, kad kažko reikia, meta darbus ir ateina. Virginijus Japertas, Pavelas Rogačiovas, Andrius Girskis, Marius Šileika, Vaclovas Ereminas ateina ne vien Mišių pasiklausyti, bet kaip tikri šeimininkai mato, ką reikia padaryti – aš nė nespėju jiems padėkoti. Jie ateina ne kaip į teatrą, o kaip į didelę šeimą, patys stato gyvąją bažnyčią, suvokdami, kad kunigas gali būti bet kada iškeldintas. Džiugu, kad tai – jų bažnyčia, kuri tarnaus ir jų vaikams, anūkams.“ Kalėdiniai darbai, tikino bendruomenės atstovai S. Končius ir V. Japertas, dar nėra užbaigti: lauko prakartėlę dar papuoš menininko Sauliaus Miltakio išdrožtos Marijos ir Juozapo skulptūros, kurioms rąstus parūpino pats Virginijus, o Simo iniciatyva ir lėšomis prie prakartėlės jau šį savaitgalį bus įžiebta iš lempučių karkaso sukurta 10 m aukščio eglė. Šalia eglės veiks kalėdinis paštas su dovanomis, kurių už paliekamą auką parūpino vydmantiškai: R. Dajorienė – dekoracijų, bitininkai Violeta Šedienė ir Juozas Kuklys dovanojo 200 puslitrinių stiklainių medaus, o pats klebonas – diskų su jo įrašytomis dainomis, kitos parapijietės – megztų kojinių, pirštinių, kitokių rankdarbių.
|
|
