|
|
|
Palangą saugos „Angelas“ iš Paryžiaus
„Angelas yra belytė būtybė, bet aš pasirinkau angelą – moterį, nes būtent iš moters, iš moteriškumo sklinda daug jausmų: jautrumas, užuojauta, globa, saugumas. Tad šis „Angelas“ visa tai perduos Palangai, o kartu – ir ramybę bei moterišką atjautą kitam žmogui“, – sakė menininkė Rūta Jusionytė, kurios sukurta skulptūra „Angelas“ rugpjūčio pabaigoje buvo atidengta Palangos skulptūrų parke. Atskrido iš Paryžiaus Iš Klaipėdos kilusi, šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti skulptorė Rūta Jusionytė „Angelą“ sukūrė specialiai Palangai. Skulptūros atidengimo ceremonijos metu vienas jos pastatymo iniciatorių galerijos „Menų tiltas“ vadovas Edvidas Žukas sakė, jog už iš Paryžiaus atskridusį „Angelą“ reikia dėkoti ne tik jį per septynerius mėnesius sukūrusiai Rūtai Jusionytei, bet ir – Palangoje gyvenusiam tikram kultūros žmogui Zigmui Stankevičiui ir jo šeimai. Būtent Z. Stankevičiaus žentas Andrius Pranckevičius pasirūpino, kad būtų įgyvendinta itin mėgusio Palangos skulptūrų parką šviesuolio svajonė kurortui padovanoti kokią nors gražią skulptūrą ir šitaip papuošti miestą ir jo pamėgtą erdvę. Per E. Žuką Z. Stankevičiaus artimieji susirado V. Jusionytę: šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ pamatę jos skulptūrą, jie panoro būtent „Angelą“ padovanoti Palangai. „Sukurti skulptūrą atvirai erdvei buvo tam tikras iššūkis, – prisipažino V. Jusionytė, kurios skulptūrų yra įsigiję muziejai, tačiau lauke jų dar nebuvo pastatyta. – Iššūkis buvo ir ją išlieti: skulptūra iš bronzos, dengta šviesia patina. Paprastai patina būna ruda, kartais žalia, tačiau būtent šviesi – o tokia ir tinka angelui – geriausiai atlaiko net pačias ekstremaliausias oro sąlygas“. Skulptūra, išlieta garsioje Prancūzijos Paumelle liejykloje, Palangos skulptūrų parke pastatyta ant juodo granito postamento-kolonos, kurią baltajam angelui nutašė nuo Salantų kilęs žymus akmentašys Juozas Žilinskis. R. Jusionytė pabrėžė, kad J. Žilinskis puikiai perteikė jos sumanymą, o išvydusi savo kūrinį, ji pasidžiaugė ir tuo, kad „Angelas“ stovės šalia lietuvių skulptūros korifėjų Mindaugo Navako ir Dalios Matulaitės kūrinių. Iš jų skulptorė mokėsi, iš jų sėmėsi įkvėpimo, o su D. Matulaite teko dalyvauti bendroje lietuvių ir prancūzų menininkų parodoje Paryžiuje.
Kuria figuratyvinę skulptūrą Iš bendros lietuvių ir prancūzų menininkų parodos „Žmogus ir žuvis“, iki spalio pabaigos veiksiančios nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje, į „Ramybės“ galeriją Palangoje buvo atkeliavusi ir po „Angelo“ atidarymo ceremonijos pristatyta naujausių R. Jusionytės skulptūros, tapybos bei akvarelės darbų paroda. „Esu skulptorė, tačiau visi mes, baigę Dailės akademiją, esame gana universalūs, nes studijavome ir piešimą, ir tapybą, ir grafiką. Tiesa, tapybą buvau kuriam laikui atidėjusi. Taip sutapo, kad po poros metų, kai persikėliau gyventi į Prancūziją, mirė tėvas, ir kažkaip nekilo ranka tapyti, dabar gi vėl galiu tai daryti“, – paatviravo talentingo tapytojo Algimanto Jusionio ir dizainerės Violetos Jusionienės dukra. Klaipėdiečių menininkų šeimoje augusi R. Jusionytė sakė vaikystėje nesvajojusi tapti menininke. Tačiau daug laiko praleisdavusi kartu su tėvais jų dirbtuvėje. „Augau savo pasaulyje, kažką kurdama, lipdydama, tapydama, piešdama, – pasakojo skulptorė. – Tėvai nei ragino, nei spaudė ką nors rinktis. Taip jau atsitiko, kad gan anksti pradėjau mokytis meno mokykloje, vėliau Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Ją baigusi porą metų studijavau dizainą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete, tačiau dizainas – ne mano sritis. Kai perėjau į keramikos specialybę akademijoje, atsigavau: vėl galėdavau valandų valandas praleisti dirbtuvėse“. Dominuoja moteriškas pradas Skulptorė, kurios kūryboje dominuoja moteriškasis pradas, prisipažino, kad jai didelę įtaką padarė dvi asmenybės: archeologė Marija Gimbutienė ir dailininkė keramikė Aldona Šaltenienė. Studijų metais kūrybinėje stovykloje Nidoje R. Jusionytė gilinosi į M. Gimbutienės ieškojimus, į iš praamžių atėjusį moters kultą. Neišdildomą įspūdį paliko pirmosios archeologų rastos moters skulptūrėlės, vadinamos Vilendorfo Veneros, atvaizdas: ji nulipdyta taip, tarsi moteris pati žvelgtų į save iš viršaus. „Tada, prieš 20 tūkstančių metų, veidrodžio nebuvo, į vandenį niekas nežiūrėjo. Ir skulptūrose nevaizdavo kitų: svarbu buvo pavaizduoti save, o per save – ir kitus. Manau, kad mene labai svarbu ne pateikti fotografinį atvaizdą, o per jausmą, per įspūdį, per emociją atspindėti žmogų tokį, koks jis yra“, – sakė V. Jusionytė, pabrėžusi, kad, nors baigė keramikos specialybę, keramikė niekada nebuvo, nekūrė nei konceptualios, nei objektinės keramikos. Jos pašaukimas – šiuolaikinė figuratyvinė skulptūra, kurią ji kuria iš molio, terakotos, bronzos, o į kūryboje nagrinėjamas temas ji žvelgia per moteriškumo prizmę.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
