Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kretingiškė pianistė Marija Guščiūtė savo muzikinę karjerą mamos dėka pradėjo sulaukusi vos trijų Kretingos meno mokykloje. Gana jauna supratusi savo talentą ir aistrą, mergina visą dėmesį skyrė muzikai ir fortepijonui. Pašnekovė neseniai dalyvavo prestižinėje Klaipėdos pianistų stovykloje ir rudenį pradės antrą kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).

Kretingiškė Marija Guščiūtė nėra pirmoji muzikantė savo šeimoje – vienas tolimas giminaitis bendravo net su kompozitoriaus J. S. Bacho sūnumi.

– Kas tave pastūmėjo pradėti muzikuoti, eiti į muzikos mokyklą?

– Į meno pasaulį mane nukreipė mama. Vos tik man suėjo treji, mane ir brolį ji nuvedė į dainavimo studiją „Esmelodija“. Ten mes dainavome muzikiniame spektaklyje „Grybų karas“, man teko ūmėdėlės vaidmuo. Vėliau studijoje „Ritmas“ išbandžiau jėgas šokdama sportinius šokius. Brolis pirmas pradėjo lankyti Kretingos meno mokyklą, tada ir aš užsimaniau. Parengiamojoje grupėje galėjome išbandyti skirtingas meno šakas: šokį, dailę, žinoma, ir muziką. Visose šiose meno disciplinose man labai patiko ir gan gerai sekėsi, bet labiausiai, matyt, man tiko muzika, nes muzikos mokytoja pastebėjo mano gabumus ir pasiūlė pasirinkti muziką ir būtent – fortepijoną, kadangi aš prie šio instrumento, galima sakyti, buvau „prilipusi“ kiekvieną pamoką. Tad galiu drąsiai sakyti, kad į muzikos pasaulį mane atvedė mama ir mano pačios susidomėjimas instrumentu. Meno mokykloje pas mokytoją Kilnutę Skripkauskienę mokiausi apie aštuonerius metus, o baigusi aštuonias klases nusprendžiau tęsti savo muzikinį kelią ir 2016 metais įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją pas mokytoją ekspertę Virginiją Ruzgienę.

– Ar, be fortepijono, grojate kokiais nors instrumentais, ar planuojate išmokti ateityje? Galbūt ir dainuojate?

– Deja, fortepijonas yra vienintelis instrumentas, kuriuo groju. Kažkada, atsimenu, norėjau šalia fortepijono mokytis groti smuiku, bet persigalvojau ir susikoncentravau tik į fortepijoną. Dažnai dainuoju solfedžio pamokose, kurios kiekvienam muzikantui yra privalomos ir labai naudingos. Jų metu ugdomas balsas, intonavimo tikslumas, klausa, harmonijos ir ritmo pajautimas, tai tarsi kiekvieno muzikanto ABC. Dar dažniau dainuoju sėdėdama prie fortepijono, kai, mokantis atskirus fragmentus, būtina išdainuoti jų melodijas, kad jas būtų galima kuo dainingiau išgauti pirštų galiukais liečiant instrumentą.

– Kuo mokymasis Kretingos meno mokykloje skyrėsi nuo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje?

– Konservatorijos lygis skiriasi nuo meno mokyklos – muzikos pamokos stipresnės ir informatyvesnės. Besimokant atsirado ir naujų muzikinių disciplinų – harmonijos pamokos, kūrinių analizė, kurių meno mokykloje nebūdavo. Man labai patiko būti muzikantų apsupty, jie planavo sieti savo ateitį su muzika, buvo labai daug bendros kalbos tarp klasės draugų. Konservatorijos gyvenimas – gan aktyvus ir pilnas muzikinių projektų, koncertų ir konkursų.

– Šiuo metu esate LMTA antrakursė. Kaip atrodė pirmi jūsų studijų metai? Kaip nuotolinis mokymas paveikė jūsų studijas, kuriose kontaktinis darbas yra būtinas ir neišvengiamas?

– Šiuo metu mokausi LMTA, pas kretingiškę docentę Albiną Šikšniūtę pradėsiu antrus studijų metus. Pirmieji studijų metai buvo įdomūs, bet ir kupini iššūkių. Pirmaisiais rudens mėnesiais visos paskaitos vyko kontaktiniu būdu. Prastėjant situacijai kontaktinės liko tik praktinės, grojimo, paskaitos. Prieš Kalėdas ir sesijos laikotarpiu viskas vyko per nuotolį, net ir pati egzaminų sesija. Egzaminams teko daryti grojimo įrašus – akademija tam buvo sudariusi puikias sąlygas, buvo parinktos geros auditorijos su gerais instrumentais, rezervuotas laikas. Buvo sunkumų dėl galimybės repetuoti auditorijose – per dieną gaudavome vos keturias valandas dėl gausaus studentų skaičiaus. Antrą pusmetį situacija buvo panaši, bet praktinės paskaitos vyko kontaktiniu būdu. Per antrąją sesija visi praktiniai egzaminai – fortepijono, koncertmeisterio ir fortepijoninio ansamblio vyko gyvai. Tad nuotolinis mokymasis labai paveikė pirmuosius studijų metus, kartais atrodo, kad ir buvo, ir nebuvo tas pirmas kursas. Sunkiausia buvo groti per nuotolines paskaitas, tai – neįmanoma neturint geros technikos, kameros, mikrofonų. Per telefoną dirbti tikrai sunku, nes garsas grojant gerokai skiriasi nuo to, kurį perteikia mobilusis.

– Kokį jauti emocinį ryšį su muzika, gal ją sieji su tam tikrais prisiminimais?

– Manau, kad su muzika mane sieja gana gilus emocinis ryšys. Grodama dažnai pamirštu visas problemas, kurios mane tuo momentu supa, esu tarsi kitoje realybėje, kurią sukūrė kompozitorius, atskleisdamas joje savo emocijas ir įvairiausius išgyvenimus. Kai groju tam tikrą kūrinį, stengiuosi jį išsianalizuoti, suprasti, kokią mintį kompozitorius paliko, kodėl tą kūrinį parašė, kokiomis aplinkybėmis. Ir tą mintį, emocijas stengiuosi prisijaukinti per savo emocijas, išgyvenimus ir suvokimą. Tam tikrai muzikai reikia tam tikrų emocijų ir, kad kuo geriau atliktumei įvairius emocionalius kūrinius, reikia, kaip kiti dėstytojai sako, „emociškai priaugti prie kūrinio“ – turėti gyvenimiškosios patirties.

Vasaros pabaigoje vykusioje „Klaipėda Piano Masters“ pianistų stovykloje kiekvienas jos dalyvis turėjo fortepijono pamokas su stovyklos įkūrėju Gintaru Januševičiumi.

– Ar šeimoje, giminėje yra muzikantų, pianistų?

– Iš tiesų šeimoje nesu vienintelė muzikantė. Mama pasakojo, kad ji vaikystėje labai norėjo groti fortepijonu, bet lankė dainavimą, yra dalyvavusi ir „Dainų dainelėje“. Mano senelis, mamos tėtis, be muzikinio išsilavinimo pats išmoko groti akordeonu, o prosenelis grojo klarnetu. Savo muzikinį kelią pradėjau kartu su broliu Henriku, kartu ėjome dainuoti, meno mokykloje jis įstojo į klarneto specialybę, pučiamųjų instrumentų orkestre grojo tūba, taip pat yra bandęs būgnus. Nors jis ir nepasirinko muzikinio kelio, brolis muzikos nepaleidžia ir šiomis dienomis – laisvalaikiui groja gitara. Taip pat tėčio teta labai mėgo ir gražiai dainavo, svajojo tapti operos soliste, bet sovietmečiu jai nebuvo tokių galimybių. Dar žinau iš mamos ir močiutės pasakojimų, kad tolimas giminaitis Dytrichas Evaldas fon Grotusas (Dietrich Ewald von Grotthus) buvo pianistas ir kompozitorius, kuris net artimai bendravo su įžymiojo Johano Sebastiano Bacho sūnumi – Karlu Filipu Emanueliu Bachu.

– Koks įvykis, laikotarpis ar pamoka buvo sudėtingiausia, reikalaujanti daugiausiai pasiaukojimo, metanti iššūkių?

– Karantinas ir buvo didžiausias iššūkis. Per pirmąjį karantiną, kai baigiau 12- tą klasę, teko namuose groti prie instrumento, kurio nebuvau lietusi 4–5 metus ir dėl to jis buvo visiškai išsiderinęs. Bet, sukaupusi visas jėgas ir susikoncentravusi, sugebėjau prisijaukinti tą instrumentą ir pasirengti baigiamiesiems egzaminams, stojamiesiems ir koncertui Trakuose. Iššūkis buvo ir antrasis karantinas pirmaisiais studijų metais. Jį gal net ir sunkiau buvo psichologiškai atlaikyti – pirmieji studijų metai, nauja aplinka, šeima likusi kitame Lietuvos gale, o dėl apribojimų sudėtinga juos išvysti gyvai.

– Koks įvykis, nutikęs jūsų muzikos pasaulyje, yra labiausiai įsiminęs, reikšmingiausias, sukėlęs daugiausiai jaudulio?

– Koncertas Palangos kurhauzo salėje, kurioje koncertavau su visais šios vasaros „Klaipėda Piano Masters“ „Intensive bubble“ dalyviais. Koncertas buvo labai sėkmingas, sulaukta nemažai publikos, tarp kurios – ir mano artimieji, šeima, giminės. Taip pat vienas labiausiai įsiminusių įvykių – 2020 metų koncertas Užutrakio dvare. Jis buvo kaip prizas, gautas pernai įvykusioje „Klaipėda Piano Masters“ stovykloje. Šis koncertas – vienas pirmųjų po karantino, po ilgos pertraukos vėl užlipti į sceną buvo nuostabu. Nors žiūrovai nebuvo labai gausiai susirinkę, pagroti tokioje nuostabioje salėje buvo neįkainojama patirtis.

– Neseniai buvote „Klaipėda Piano Masters“ pianistų stovykloje. Kokie reikalavimai keliami jos dalyviams, ar į ją gali patekti visi norintys? Kokia ten atmosfera, dienotvarkė, užduotys?

– Šiemet vėl dalyvavau pianistų vasaros akademijoje „Klaipėda Piano Masters“, tik šįkart tai buvo „Intensive bubble“ – Intensyvusis burbulas. Ši akademija kiek skyrėsi nuo praeitų – ji truko tik savaitę ir dalyvių buvo perpus mažiau, tačiau tikrai nenuvylė. Dienotvarkė buvo labai įdomi ir produktyvi, kiekvieną rytą keldavomės anksti, 9 val. prasidėdavo pirmoji pamoka – akademijos įkūrėjas Gintaras Januševičius kiekvieną sykį rodydavo vis skirtingus, bet labai efektyvius pratimus, lavinančius grojimo techniką. Akademijos įkūrėjas kiekvienam pianistui skyrė pamokų, taip pat klausėme įvairių paskaitų – kaip tobulinti skaitymo iš lapo įgūdžius, kaip tikslingai mokytis naujus kūrinius, žiūrėjome dokumentiką apie įžymiausius pianistus, klausėmės ir senų įrašų, kuriuose grojo pianistai ir patys kompozitoriai. Taip pat turėjome du koncertus – vienas vyko Klaipėdoje LMTA Klaipėdos fakultete, kitas – Palangos kurhauzo salėje. Akademijos metu susipažinau su daug puikių pianistų, kai negrodavome, bendraudavome ir žaisdavome stalo tenisą. Kadangi „Klaipėda Piano Masters“ vyksta Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, galėdavome groti visą parą – mokykla yra sujungta su bendrabučiu. Jei kažką kamuodavo nemiga, galėdavo drąsiai, kad ir 2 valandą nakties, eiti groti. Ši akademija tikrai yra prestižinė, o atmosfera joje – darbinga, linksma, pilna naujų pažinčių ir patyrimų. Šioje akademijoje gali dalyvauti kiekvienas gerai grojantis pianistas. Joje dalyvauti naudinga kiekvienam pianistui.

Lukrecija GABRĖNAITĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas