|
|
|
Budrių mokykla – nuo koklinių krosnių iki svirplių
Žalgirio seniūnijos Budrių kaimas dar prieškariu turėjo savo mokyklą. Per laiką ji keitė vietas, kito ir jos paskirtis: iš pradžios mokyklos tapo septynmete, po to – aštuonmete, vėliau – vėl pradine, kol buvo visai uždaryta ir privatizuota. Budriškių žiniomis, šiandien joje įsikūrę verslininkai augina svirplius. Ekspedicija „Gyvosios krosnys“ Prisiminti Budrių mokyklos istoriją paskatino klaipėdietės krosnių tyrinėtojos Raimondos Nabažaitės surengta ekspedicija „Gyvosios krosnys“. Mokslininkė ragino Žemaitijos regiono žmones atsiųsti senųjų krosnių nuotraukų, kurias vėliau išleido atskiru albumu. Šiuo metu Kretingos muziejuje veikia jos surinktų 100 koklinių krosnių fotografijų paroda. R. Nabažaitės žodžiais, iš Kretingos rajono buvo atsiųstos tik Ričardo Vaičiulio fotografijos, kuriose užfiksuotos Budrių mokyklos koklinės krosnys. „Tai – tipiškos 1950–1970-ųjų koklinės krosnys, viršuje puoštos vadinamosiomis karūnomis – besikartojančiais ornamentais. Jos vertingos tik tuo, kad yra kaip negrįžtančios praeities liudytojos“, – patikino tyrinėtoja.
Visas gyvenimas – su mokykla Budriuose tebegyvena šio kaimo pradžios mokyklą lankiusi, o vėliau ir joje, tapusioje aštuonmete, mokytojavusi ir rusų kalbos vaikus mokiusi pedagogė 77-erių Vida Paulauskienė. Moteris puikiai prisiminė senąją mokyklą, kuri stovėjo dabartinių jos namų vietoje: „Toje mokykloje – tuomet ji buvo septynmetė – mokytojavo mano tėvas Juozas Liaudanskis, mokė matematikos ir geografijos. Vienam gale – mokykla, o kitame mes gyvenome. Atsimenu, ir mane 5-metę įvedė į tą mokyklą, mokytoja tėvukui sakydavo: ji po pusės pamokos jau susikelia kojas ant suolo, – juokėsi pašnekovė. – Reikėjo dar vienerius metus pakartoti, bet vis dėlto anksti – nuo 6-erių – pradėjau mokytis.“
Žalgirio seniūnijos Budrių kaimas dar prieškariu turėjo savo mokyklą. Per laiką ji keitė vietas, kito ir jos paskirtis: iš pradžios mokyklos tapo septynmete, po to – aštuonmete, vėliau – vėl pradine, kol buvo visai uždaryta ir privatizuota. Budriškių žiniomis, šiandien joje įsikūrę verslininkai augina svirplius. Ekspedicija „Gyvosios krosnys“ Prisiminti Budrių mokyklos istoriją paskatino klaipėdietės krosnių tyrinėtojos Raimondos Nabažaitės surengta ekspedicija „Gyvosios krosnys“. Mokslininkė ragino Žemaitijos regiono žmones atsiųsti senųjų krosnių nuotraukų, kurias vėliau išleido atskiru albumu. Šiuo metu Kretingos muziejuje veikia jos surinktų 100 koklinių krosnių fotografijų paroda. R. Nabažaitės žodžiais, iš Kretingos rajono buvo atsiųstos tik Ričardo Vaičiulio fotografijos, kuriose užfiksuotos Budrių mokyklos koklinės krosnys. „Tai – tipiškos 1950–1970-ųjų koklinės krosnys, viršuje puoštos vadinamosiomis karūnomis – besikartojančiais ornamentais. Jos vertingos tik tuo, kad yra kaip negrįžtančios praeities liudytojos“, – patikino tyrinėtoja. Visas gyvenimas – su mokykla Budriuose tebegyvena šio kaimo pradžios mokyklą lankiusi, o vėliau ir joje, tapusioje aštuonmete, mokytojavusi ir rusų kalbos vaikus mokiusi pedagogė 77-erių Vida Paulauskienė. Moteris puikiai prisiminė senąją mokyklą, kuri stovėjo dabartinių jos namų vietoje: „Toje mokykloje – tuomet ji buvo septynmetė – mokytojavo mano tėvas Juozas Liaudanskis, mokė matematikos ir geografijos. Vienam gale – mokykla, o kitame mes gyvenome. Atsimenu, ir mane 5-metę įvedė į tą mokyklą, mokytoja tėvukui sakydavo: ji po pusės pamokos jau susikelia kojas ant suolo, – juokėsi pašnekovė. – Reikėjo dar vienerius metus pakartoti, bet vis dėlto anksti – nuo 6-erių – pradėjau mokytis.“
|
|
