Kretingiškės fotografijose – slėpiningi gamtos tvariniai

Kretingiškė Danutė Vasiliauskienė gamtoje mėgsta fotografuoti tai, ko dažno akis nė nepastebi ar neišlaukia.

Kretingiškė ilgametė pedagogė Danutė Vasiliauskienė džiugina savo meninėmis fotografijomis, kuriose užfiksuotos gamtos akimirkos – gyvūnai, paukščiai įstabiomis pozomis, peizažai, gėlės: ji rengia parodas, siunčia nuotraukas TV3 žinioms, taip pat dalijasi jomis šalies ir tarptautiniuose socialiniuose tinkluose.

Kadre – visas gyvūno kūnas

Žmonių kretingiškė sakė nefotografuojanti, vien – gamtą. Ji laukia tupinčios gulbės, kada ši išskleis sparnus, kada pursluose paskęs iš snaudulio pabudusi besipurtanti antis, kada kamienu nuliuoksės išpurusia uodega švytruodama voverė ar akimirką užsimirš varlinėjantis gandras. „Reikia pagauti gyvūnus, paukščius judesy, fokusuojant vaizdą rankomis – tai duoda tam tikrą efektą, – tikino fotomenininkė mėgėja. – Žinau fotografų, kurie, eidami į gamtą, maskuojasi ir valandų valandomis tyko kadro. Bet aš to nedarau. Einu aplinkui tvenkinius, palei Akmeną, važiuoju į mišką. Gamta visur juda kruta, tik reikia ją matyti. Vaikštau aplink sodybą: kikiliai, dagiliai, zylės patys atskrenda, tik fotografuok. Bet jei jau ką užmačiau, nebegaliu atsitraukt, kol tą „kažką“ vis vien pagaunu“, – pomėgiu, kuriuo dega jau 25-erius metus, dalijosi D. Vasiliauskienė.

Ji tęsė mintį: „Nemažai pasitaiko netikėtų kadrų: žiūriu – Pastauninko upely žiemojęs garnys plastelėjo, prie muziejaus praskrido baltasis garnys. Gyvūnas ar paukštis mano nuotraukoje turi matytis visas, ne fragmentais. Man labai svarbu, kad į kadrą tilptų visas jo kūnas, o ne vien atskiros dalys“, – patikino pašnekovė.

Jos žodžiais, taip pat reikia žinoti, kada fotografuoti: vasarą geriausias apšvietimas iki 8-os ryto arba po saulėlydžio. Fotografui nereikia turėti kažkokio ypatingo matymo, bet gerai matyti yra būtina. Svarbiausia – pastebėti: kiti nė nemato to, ką pastebi fotografas.

Į gamtą – su 3 kg sveriančiu aparatu

Buvusi pedagogė D. Vasiliauskienė sakė su fotografijos menu susipažinusi, kai, mokydama geografijos, pati skatindavusi vaikus fotografuoti. Vykdavo respublikiniai moksleivių fotografijos konkursai, vaikai laimėdavę ir prizinių vietų. Rengdavo projektinius darbus – tyrė Pranciškonų gimnazijos tvenkinį, Pastauninko upelį, Reiskių tyrą, o projektus reikėdavo ir meniškai pateikti.

„Tai ir buvo mano pradžia. Po to sūnus padovanojo pirmąjį fotoaparatą „Leika“, bet netyčia šokdama per upelį jį nuskandinau. Vėliau įsigijau du aparatus „Nicon“ – vienas jų, sunkus ir masyvus, skirtas fotografuoti gyvūnus, vaizdą pritraukia net iki 100 m. Gyvūnai gamtoje labai atsargūs, tik voverės Kretingos parke gali imti skanėstus iš rankų“, – juokaudama pasakojo pašnekovė.

Klaipėdiečiai profesionalūs fotomenininkai Alė ir Virgilijus Jankauskai, pas kuriuos ji mokėsi fotografijos kursuose, sakė – neišlaikysi rankoj, imk stovą. Bet ji išsitreniravo ir į gamtą eina laikydama rankoj maždaug 3 kg sveriantį fotoaparatą.

Danutės Vasiliauskienės nuotraukos

Pasimato „netikėtukų“

Patirtis, fotomenininkės žodžiais, ateina per įgūdžius. V. Jankauskas po teorijos mokymų jai tik nureguliavęs aparatą ir prisakęs nebandyti fotografuoti automatiniu, o vien – rankiniu režimu, ką ji ir daranti ligi šiolei.

Paklausta, ką jos gyvenime reiškia fotografija, D. Vasiliauskienė atviravo, kad niekad anksčiau ji neturėjusi tiek laiko būti gamtoje, ilgiems pasivaikščiojimas, stebėsenai, kaip yra dabar.

„Fotografija verčia dirbti smegenis: susitvarkyti aparatą, žinoti, kas yra kompozicija, rakursas. Antras dalykas – teigiamų emocijų pliūpsnius patiri dukart: pirmą kartą – kai vaikštai, atrandi ir fotografuoji, o antrą sykį – kai perkeli kadrus į kompiuterį. Kartais pamatai tokių dalykų – aš juos vadinu „netikėtukais“, ko fotografuodamas nė nenumanei. Ir trečia, vaikščiojimas po gamtą – sveikatos ir emocijų šaltinis“, – tvirtino pašnekovė.

Vienas pats netobulėsi

D. Vasiliauskienė yra surengusi keletą personalinių parodų, taip pat aktyviai dalyvauja Kretingos trečiojo amžiaus universiteto fotografijos mėgėjų klubo „Fotoakimirka“ veikloje. Ligi karantino rengdavo bendras parodas, kurios buvo pristatytos kone visose Kretingos miesto kultūrinėse erdvėse, apkeliavo rajono bibliotekas, taip pat pabuvojo Palangos miesto viešojoje bibliotekoje, Klaipėdos fotostudijoje „Cat“ ir Latvijos Priekulėje.

Įprastai Danutei tenka apdoroti savo ir kolegų nuotraukas, kad šios parodose virstų meno kūriniais. Jos žodžiais, jau yra parengta nauja paroda, tačiau laukia savojo laiko būsimai ekspozicijai.

„Smagu, kai žmonės paprašo mano nuotraukų knygų ar albumų viršeliams: pedagogas kompozitorius Aloyzas Žilys – netgi dviem savo dainų rinkiniams, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras – garsių rajono žmonių nominacijoms. Klaipėdoje leidžiamas leidinys apie senjorus: iš 10 pateiktų nuotraukų buvo atrinkta ir mano“, – džiūgavo fotomenininkė.

Karantinas paskatino savamokslę fotografę populiarinti savąją kūrybą ir socialiniuose tinkluose. „Esu prisijungusi prie fotomėgėjų grupių: įkeliu nuotraukas bent į 10 respublikinių ir tarptautinių tinklų, kurių administratoriai yra ir JAV, Indijoje, Italijoje, Lenkijoje. Smagu, kai tave mato ir įvertina. Nes jei būsi vienas, neturėsi su kuo palyginti, tiesiog – netobulėsi“, – įsitikinusi pašnekovė.

• Rašyti komentarą (10)