Kodėl skandalingai prasidėjusios korupcijos bylos ima ir subliūkšta?

– Keista, kad Lietuvoje yra tiek daug tarnybų, tačiau jos niekaip nesugeba sutvarkyti vieno paprasto – viešųjų pirkimų – įstatymo. Bylos dažniausiai subliūkšta dėl to, kad šio įstatymo vieni teisės aktai sudaro sąlygas korupcijai, tačiau kiti to paties įstatymo teisės aktai leidžia pateisinti. Taip ir išsisukama atradus landas. Mano nuomone, ne iš anksto, ne tebevykstant tyrimams, ne dar teberenkant įrodymus burbulus reikėtų pūsti, o jau po to, kai įvyksta teismai.

– Kalbos kalbom, suprantu, kad kartais jos gali būti teisiškai ir neįrodomos, dėl to pasistengia garsiausi Lietuvos advokatai. Kas gali paneigti, kad subliūškusi byla taip pat neturi savo juodos kainos? Įtariu, kad net ir ne visos korupciją narpliojančios tarnybos būna nepriklausomos. Taigi nenuteistas – ne visada yra nekaltas. Aš tik galvoju: negi aplink klimpstančius asmenis esantys kiti politikai, bendražygiai taip ir nemato, nežino, kas vyksta? Ar tai – ne absurdiška?

– Pastebėjau, kad dažniausiai subliūkšta tos bylos, kuriose figūruoja pagrindinių valdančiųjų jėgų atstovai – konservatoriai, socialdemokratai. Darbo partija yra mažesnė, todėl ją bei pirmininką Uspaskich dėl buhalterijos reikalų keleri metai, kai tąso. Liberalas Masiulis taip pat kankinasi nesibaigiančiuose teismuose. O Gabrieliaus Landsbergio žmona štai už vieną eurą nusipirko milijoninės vertės sklypą, ir jai – nieko, tos kalbos nutilo. Teisybės, manau, nėra.

– Į korupcijos bylas dažniausiai įsivelia per daug turtingi, labai geras pareigas arba aukštus politinius postus visuomenėje užimantys įtakingi asmenys. Su jais įvairiais ryšiais susijusių žmonių taip pat yra ne vienas ir ne du – pajudinus pradeda byrėti tarsi kortų namelis. Neatsitiktinai gyvuoja toks geras posakis: ko negali pinigai, gali dideli pinigai. Šis posakis atsako ir į klausimą, kodėl skandalingai prasidėjusios korupcinės bylos subliūkšta.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ