Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Po 1926 m. potvynio nuplauta užtvanka ir baigiamas atstatyti gaisro ir potvynio apgadintas vandens malūnas.

Salanto upė prasideda nuo Gintelio ir Dvarupio upelių santakos, esančios Plungės rajono Atlaužų kaime, apie 5 km į vakarus nuo Platelių ežero. Salantuose ji įteka į platų, paskutiniojo ledynmečio suformuotą Erlos–Salanto–Minijos senslėnį, kuriuo meandromis toliau vingiuoja link žiočių, esančių ties Kulūpėnais ir, įveikusi 43 km atstumą, įsilieja į didžiausią Žemaitijos upę – Miniją. Visa Salanto vidurupio ir žemupio vaga su pakrantėmis patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Kalbininkai mano, kad Salanto vardas kilo nuo žodžio „salti, selėti“, t. y. „tekėti“. Taip upę vadinti pradėjo pirmieji Salantų apylinkių gyventojai prabaltai. Ilgus amžius žmonių bendruomenės buvo ypač priklausomos nuo upės, kurios pakrantėse ir slėnio terasose įsirengdavo gyvenvietes, kulto ir laidojimo vietas, apsiginti nuo priešų statydavosi medines pilis. Seniausius žmonių pėdsakus mena Salanto slėnyje stūksantis Gaidžio kalnas, kuriame, anot tautosakos, glūdi ir Salantų miesto ištakos.

Upė žmogui buvo ir yra ne tik maisto (žuvų), bet ir energijos šaltinis. Upės energiją pirmieji išmoko panaudoti senovės graikai, išradę vandens malūną – grūdų malimo įrenginį, kuriame girnas suka tekančio vandens varomas ratas, arba malūnratis. Į Lietuvos teritoriją ši technologija iš Vakarų Europos atkeliavo kartu su krikščionybe. Pirmąjį vandens malūną Klaipėdoje prie Dangės upės 1256 m. pastatė kryžiuočiai. Šiaurės vakarų Lietuvoje vandens malūnus pradėta statyti XV–XVI a., pradėjus steigtis dvarams. Tikroji vandens malūnų era prasidėjo XVI a. antroje pusėje, įvykus Valakų reformai, kuri paskatino auginti grūdines kultūras (javus). Nuo tada vandens malūnai su užtvankomis labai išplito, tapo neatsiejamu kraštovaizdžio elementu.

Po 1926 m. atstatyta vandens malūno užtvanka ir šalia jos po 1950 m. pastatyta elektrinė, nufotografuotos 1957 metais.

Žemaičių seniūnijoje vandens malūnus statytis ir eksploatuoti teisę turėjo tik stambūs žemvaldžiai – dvarininkai. XVI a. pabaigoje tokie malūnai jau stovėjo Kretingos ir Darbėnų dvarų sodybose. Manoma, kad tuo pat metu turėjo būti pastatytas ir pirmasis Skilandžių, vėliau pavadintų Salantais, dvaro malūnas. Kaip ir kiti šios paskirties statiniai, jis buvęs medinis, suręstas iš rąstų, su šiaudiniu valminiu stogu, o jo durys turėjusios darinėtis ant bėgūnų. Nuo XVIII a. antrosios pusės Vakarų Žemaitijos dvaruose imta statyti akmenų mūro malūnus. Toks malūnas netruko atsirasti ir Salantuose. 1852 m. miestelio planas liudija, kad malūnas buvo stačiakampio plano, vienu galu rėmėsi į upę, o kitu buvo atsuktas į miestelį.

Kad malūnas galėtų veikti, reikėjo dirbtinai sukelti upės vandens lygį: pastatyti užtvanką ir įrengti tvenkinį. Salantas nėra rami upė, nes pavasarinio tirpsmo ar rudens liūčių poplūdžio metu dažniausiai smarkiai ištvinsta. Todėl užtvanka turėjo būti ne tik tvirta, bet ir greitai atstatoma pralaužus ją potvynio srautui. Ją statant į užtvankos dugną buvo kalami ąžuoliniai poliai, renčiami ir akmenimis užpildomi rentiniai. 1852 m. miestelio planas rodo, kad užtvanka buvusi gan plati, per visą plotį uždengta lentomis. O tai liudija, kad ant viršaus dar turėjo būti įrengtos nuimamos lentinės užtūros. Užtvankos vakariniame gale skersai Salanto vagos buvo įrengta pralaida vandens pertekliui nubėgti. Tarp užtvankos ir kairiojo upės kranto palei malūną buvo iškastas kanalas, kuriuo vanduo iš tvenkinio krito ant malūnračio, sukančio malimo įrenginius. Upei per sausrą nusekus arba žiemą užšalus, malūnų girnoms sukti daugelyje dvarų buvo naudojami jaučių arba arklių kinkiniai.

Salantų tvenkinys, užtvanka ir elektrinė XX a. 7 deš. pradžioje.

Patvenktas tvenkinys buvo nedidelis, trikampio plano, apėmė apie 0,2 ha plotą. Žemiau užtvankos slėnyje plytėjo sala, kurios pietine dalimi ėjo medinis tiltas, jungęs Salantų miestelį su dešiniajame krante buvusiu Naujųjų Salantų kaimu. Salą iš vakarų pusės juosė Salanto vaga, o iš rytų – kanalas, kurie į pietus nuo tilto subėgo į senąją upės vagą. Saloje priešais malūną stovėjo nedidelis, kvadratinio plano mūrinis pastatas, kuris vienu šonu rėmėsi į užtvanką.

Malūno pastatas susidėjo iš gamybinių ir gyvenamųjų patalpų. Gamybinės patalpos buvo išdėstytos trimis aukštais: pastogėje stovėjo piltuvės grūdams į girnas pilti ir buvo įrengtas velenas maišams su miltais užkelti, pagrindiniame aukšte veikė girnos, kurias sudarė dvi girnapusės: apatinė – nejudančioji ir viršutinė – besisukanti, o pusrūsio patalpoje buvo sumontuoti stovai girnoms sukti, su malūnračiu sujungti krumplinėmis pavaromis, taip pat stovėjo įtaisai miltams į maišus pilti.

Gyvenamosiose patalpose buvo įsikūrusi malūnininko šeima, nuomojusi iš dvaro malūną. Iš XVIII a. dvaro inventorių žinome, kad 1778 m. malūno nuomininku buvo Krauzas, o 1783 m. – Andrius Yla. Malūnininkas taip pat privalėjo rūpintis užtvankos priežiūra. Salanto aukštupy atsiradus Santeklės ir Tuzų vandens malūnams, jam teko nuolat stebėti, kada šie malūnai, ypač poplūdžio metu, paleis vandenį iš tvenkinių, kad galėtų greitai sureaguoti ir paleisti savojo tvenkinio vandenį. Potvyniui praardžius užtvanką, jos remontu arba naujos užtvankos statyba rūpinosi dvaro ūkvedys, o statybos darbus vykdė dvarui arba valsčiui priklausančių kaimų valstiečiai.

Iki XIX a. Salantų vandens malūnas su užtvanka buvo vienintelis hidroinžinerinis-technologinis šio pobūdžio statinys ant Salanto upės. Todėl juo naudojosi ne tik Salantų dvaras, miestelėnai, bet ir visų apylinkės kaimų gyventojai, maldavęsi grūdus duonai kepti, gyvuliams šerti bei kruopoms gaminti. Didėjant malimo paslaugos poreikiui, malūnus savo valdose ant Salanto upės ėmė statytis ir kiti dvarininkai. Taip XIX a. pirmoje pusėje Platelių dvarininkai grafai Šuazeliai prie santakos su Note pastatė Dvarčininkų (Santeklės) vandens malūną, kurio tvenkinį įrengė intako žiotyse. Beveik tuo pat metu Gintališkės dvarininkai Leduchovskiai užtvenkė upę ties Tuzais ir čia pastatė dar vieną malūną.

Ištrauka iš 1852 m. Salantų miestelio plano

Augant konkurencijai, XIX a. antroje pusėje Salantų dvaro savininkai savo malūną perstatė. 1906 m. planas liudija, kad naujasis malūnas buvo kampinio („L“ raidės) plano, trumpaisiais fasadais atsuktas link miestelio ir pagrindinės gatvės. Greičiausiai jau šios rekonstrukcijos metu malūnratį pakeitė turbina, įrengta prie malūno pastato virš kanalo pristatytoje patalpoje.

Tuo pačiu buvo atnaujinta ir ne sykį Salanto potvynių niokota užtvanka. Naujosios užtvankos rytinę pusę sudarė akmenų ir žemių pylimas, palei kurio rytinį galą kanalu vanduo tekėjo link turbinos. Vakarinė užtvankos pusė buvo akmenų mūro, su atidaroma siaura pralaida vakariniame gale. Minėtas 1906 m. planas liudija, kad rekonstravus užtvanką, tvenkinys upės slėnio dešiniajame krante nežymiai patvino į šiaurę, bet neviršijo 0,3 ha.

Po kunigaikščio Bogdano Oginskio mirties malūną iš dvaro įsigijo iš Jungtinių Amerikos Valstijų sugrįžęs Antanas Bučys. Malūnininko sodybai taip pat priklausė medinė daržinė ir tvartas, o šalia malūno buvo įrengtas erdvus kiemas vežimams pasistatyti. Kiemas malimo dienomis tapdavo miestelio ir apylinkės gyventojų susirinkimo ir susitikimų vieta. Čia suvažiavę vyrai susitikdavo su pažįstamais ir tolimais giminaičiais iš kitų kaimų, pasidalindavo naujienomis ir naujausiomis žiniomis, aptardavo ūkinius reikalus, nevengdavo ir papolitikuoti.

Smarkiai malūnininko sodyba nukentėjo 1926 m. vasarą. Naktį iš birželio 7 į 8 dieną linų pirklio Dovydo Šero namuose kilęs gaisas supleškino ne tik didelę miestelio dalį, bet ir medines malūno konstrukcijas. Prabėgus kiek daugiau kaip mėnesiui po gaisro, naktį iš liepos 21 į 22 dieną kilo didelis Salanto potvynis, kurio metu vanduo pakilo apie 4 metrus. Šis milžiniškas vandens srautas nuplovė užtvanką ir aplaužė malūno pastatą, nunešė tiltą, nuplovė prie upės buvusius gyventojų daržus, vietomis išardė kelius, kelioms dienoms atkirsdamas Salantus nuo Kretingos, Kartenos, Darbėnų, Skuodo ir Platelių kelių. Nuostoliai siekė apie 800 tūkst. litų. Po šių stichinių nelaimių malūno savininkui teko ilgokai vargti, kol atgaivino malūną ir pastatė naują užtvanką, kurios statybai buvo naudojama ne tik žemė ir akmenys, bet ir betonas.

Ištrauka ir 1906 m. Salantų miestelio plano

Vandens malūnai kelis šimtmečius buvo nepamainomi žmogaus pagalbininkai. Tačiau po pramoninės revoliucijos, pradėjus naudoti garo mašinas ir vidaus degimo variklius, jie po truputį ėmė nykti. Salantų vandens malūną sovietmečiu valdžia nacionalizavo, paversdama jį valdine vietinės pramonės įmone. Ūkiniam ir kasdieniam gyvenimui ėmus naudoti vis daugiau elektros energijos, naujai įkurto Salantų rajono valdžia 1950 m. sumanė vandens malūną paversti elektros energijos generatoriumi. Tačiau išsiaiškinus, kad esama malūno turbina nėra pajėgi gaminti reikiamą elektros energijos kiekį, įrenginiai buvo išardyti ir parduoti. Senąjį malūną nugriovus, jo vietoje pastatyta mūrinė elektrinė. Ją uždarius, pastatas buvo pritaikytas gyvenamajam paskirčiai.

Nebenaudojama vandens malūno užtvanka liko be priežiūros, todėl laikui bėgant tapo nebetinkama eksploatuoti. XX a. 8–9 dešimtmečiais sovietinėje ūkio sistemoje atsirado poreikis statyti didelius tvenkinius, kurių pagrindinė paskirtis: vandens kaupimas kolektyvinių ir tarybinių ūkių laukų drėkinimui ir laistymui, norint išauginti arba padidinti derlių. Tokiu būdu, nugriovus senąją Salantų vandens malūno užtvanką, 1989–1993 m. įrengtas apie 5 ha dydžio Salantų tvenkinys. Tačiau istorija liudija, kad pagal numatytą pirminę paskirtį šie didžiuliai vandens tėkmę pertveriantys hidrotechnikos statiniai, ypač žlugus kolektyvinei-valstybinei ūkio sistemai, liko nenaudojami.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas