Istorinė nuotrauka sukėlė prisiminimus apie sūnų

Kretingsodyje gyvenanti Stanislava Anužienė brangina ir savo tėvo Prano Papievio, ir per anksti anapilin išėjusio sūnaus Arvydo atminimą.

„Tai – tas pats, kaip iš naujo atverti užgijusią žaizdą“, – prisipažino Kretingsodyje gyvenanti 80-metė Stanislava Anužienė, pamačiusi Sausio 13-osios išvakarėse išspausdintą istorinę nuotrauką, kurioje ji tarp kitų šalies Parlamentą 1991-aisiais gynusių vyrų atpažino savo sūnų Arvydą.

Gimęs 1964-aisiais šalies Parlamento gynėjas Lietuvos laisve ir nepriklausomybe pasidžiaugė neilgai – sunki liga jį paguldė 1997-ųjų gruodį: vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos pasieniečių mirė eidamas 34-uosius metus.

„Arvydas buvo labai geras vaikas – švelnus man. Jau būdamas vyras grįžęs namo padėdavo galvą ant kelių ir prašydavo, kad kartu pažiūrėtume vaikams skirtą vakaro laidą. Labai daug skaitė, domėjosi istorija“, – prisiminimais dalijosi S. Anužienė, be Arvydo, dar užauginusi dukterį šiuo metu Vilniuje gyvenančią Aliną ir sūnų Antaną, kuris jau 10 metų, kaip įsikūręs Airijoje.

Anksti – būdamas 16-os – Arvydas, kaip sakė jo motina, išėjo iš namų: mokėsi laivų remontininko profesijos, po to įstojo į Talino aukštąją karo mokyklą. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, vienas pirmųjų stojo į nepriklausomybės gynėjų gretas, visas jėgas skyrė Palangos pasienio užkardai, o 1992 m. tapo jos vadu. Už nepriekaištingą tarnybą buvo apdovanotas „Sausio 13-osios atminimo“ ir „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių“ medaliais – jie yra saugomi Karo muziejuje Kaune.

Istorinė nuotrauka, atgaivinusi motinos ašaras. A. Anužis – priekyje, trečias iš kairės.

„Išvažiavęs su kitais krašto vyrais du mėnesius nebuvo namuose – grįžo tada visas apžėlęs, sulysęs“, – S. Anužienė sakė, kad apie darbo ir karinius reikalus sūnus kalbėdavęs labai nedaug, su motina neatviraudavęs, vis sakydavęs, kad yra dalykų, kurių motinai geriau nežinoti.

Anot S. Anužienės, sūnui saugojant šalies Parlamentą sovietinės armijos kariškis jam trenkęs automato buože į galvą. Tai buvo lemtingas smūgis – Arvydas septynerius metus pragyveno, nežinodamas, kad dėl šios traumos jo galvoje susiformavo krešulys, kuris vėliau pažeidė smegenų funkciją ir lėmė jauno vyro mirtį. „Pajuto, kad silpsta regėjimas, o reikėjo važiuoti į mokymus. Taip daktarai ir aptiko tą darinį sūnaus galvoje“, – seną širdies skausmą atvėrė moteris.

Simboliška – Arvydas Anužis amžino poilsio atgulė Kretingos senosiose kapinėse šalia savo senelio Prano Papievio, Lietuvos kariuomenės savanorio, kovojusio prieš bermontininkus. „Mano vyresnioji sesuo pasakodavo vis, kaip aš, būdama maža mergaitė, mėgdavau žaisti su tėvo savanorio medaliu, o per jį perverta virvele rišdavausi plaukus“, – pasakojo S. Anužienė, kuri su Ankštakiuose gyvenusiais tėvais – Petronėle ir Pranu Papieviais, broliu Antanu ir seserimi Emilija 1949-ųjų Velykas pasitiko Sibire, Krasnojarsko krašto Irbėjo gyvenvietėje. Taip sutapo, kad tais metais Irbėjuje įvyko didžiulis potvynis.

Du kovotojai už Lietuvos laisvę – senelis ir anūkas – atgulė vienas šalia kito.

Tėvas, ilgai išbuvęs iki pusės vandeny, sušalęs ir susirgęs, motina irgi susirgusi – išgulėjo jie tada 7 mėnesius ligoninėje. Tad šeimos maitintojais tapo vyresnioji sesuo 14-metė Emilija, dirbti buvo priverstas ir 12-os metų Antanas. Kad prasimaitintų, vaikai nešė į kaimą geresnius iš Lietuvos atsivežtus daiktus, keitė juos į maistą. „Sesuo neatidavė tik siuvinėtos staltiesės – dar ir dabar ją saugo, kaip šeimos relikviją, – S. Anužienė sakė šiandien nė nepasakytų, už ką tėvai buvo ištremti: ar už tėvo savanorio veiklą, ar už tai, kad turėjo 30 ha ūkį. – Ar kas kada aiškino tremiamiesiems, už ką iš jų buvo atimta tėviškė, tėvynė?“

Nelengva buvo ir sugrįžus – buvo tokių, kurie mestelėdavo, ko čia tie tremtiniai iš Rusijos apskritai sugrįžę, juk galėję ten ir pasilikti. „Mūsų niekas nelaukė, niekas nepriėmė. Norėjau siekti medicinos mokslų, tačiau dirbti su šeima tegalėjome kolūkyje“, – kad tremtis sužlugdė gyvenimo svajones, pripažino S. Anužienė, kartu su šeima į Lietuvą sugrįžusi 1958 m. Tėvas P. Papievis ilgai tuo nepasidžiaugė – pasiligojęs mirė 1963 m.

Šiandien jo kapavietę, kurioje palaidotas ir Lietuvos laisvę gynęs anūkas Arvydas, žymi Lietuvos savanorio paminklinis stulpelis, dabartinėms kartoms tarsi liudijantis, kad laisvės kovotojų ir gynėjų aukos nėra beprasmės – turime laisvą nepriklausomą valstybę ir visas galimybes kurti geresnį gyvenimą.

• Rašyti komentarą (0)