|
|
|
Salantų užtvanka kelia aistras
„Kretinga niekada mūsų nemėgo. Ne be reikalo tarp vietinių sklandė posakis, kad, jei tik galėtų išsivežti, pasiimtų ir bažnyčią, ir seniūnijos pastatą, ir mokyklą“, – ironizavo Salantų patriotu save laikantis 1990-aisiais buvęs pirmasis šio miesto tarybos pirmininkas ilgametis pedagogas Romualdas Leknius, gavęs mero Antano Kalniaus atsakymą į prašymą stabdyti Salantų užtvankos griovimo planus. Kreipėsi į Seimo narį A. Kalnius R. Lekniui atsiųstame rašte išdėstė, kad panaudos sutarties pagrindu Salantų užtvanka yra perduota valdyti Salantų regioninio parko direkcijai, šiai valstybės biudžetinei įstaigai siekiant gauti finansavimą projektui „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas siekiant atkurti Salanto upės vagą“. Projektu siekiama demontuoti užtvankos vandens pralaidą, atkurti upės vagą įrengiant dirbtines nerštavietes, nuo atsitiktinės taršos upę apsaugančią šlapynę, užutekį. Taip pat – išvalyti Salanto dalį žemiau užtvankos, upės teritoriją rekultivuoti ir natūralizuoti. Įgyvendinus projektą, žuvų migracijai bus atverti 46 km ilgio Salanto ir jo intakų keliai. Meras akcentavo, kad apie techninį darbo projektą ir parengtus pasiūlymus buvo skelbta Savivaldybės tinklapyje, Salantų miesto ir Imbarės seniūnijos informaciniuose stenduose. Gyventojai pretenzijas ir pasiūlymus galėjo pareikšti iki pernai birželio 4 d. miesto seniūnijos kieme įvykusio viešo susirinkimo, o dabar jau – šaukštai po pietų. Atsakymas per mėnesį galėjo būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriui arba Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams. „Kur ten mums, pensininkams, po teismus belstis? Nė pinigų tam neturime“, – apmaudo neslėpė pašnekovas. Užtarimo jis sakė kreipęsis į Seime Kretingos rajonui nebe pirmus metus atstovaujantį Antaną Vinkų. Seimo narys, anot R. Lekniaus, gali kreiptis į Aplinkos ministeriją ir išsiaiškinti, ar nepažeidžiami įstatymai, vietinių gyventojų interesai. „Beprotybę“ nori sustabdyti „Nors griovimo darbai turėtų prasidėti šią vasarą, bet gal dar galima šią beprotybę stabdyti? Antai pernai žemaičiai susivienijo, sutelkė jėgas ir sutrukdė Lietuvos kariuomenės užmačioms Žemaitijos teritorijoje įrengti naują didelį karinį poligoną. Mes, salantiškiai, taip pat norime užkirsti kelią Regioninio parko direkcijos planams dėl kelių lašišų pakeisti šimtus metų nuo Platelių įprastai tekėjusią upės vagą“, – dėstė salantiškis. Situaciją jis prilygino kažkada girdėtai istorijai: esą vieną Rusijos upę taip pat buvo siekiama apgręžti, kad ji savo vandenis plukdytų nebe į šiaurę, o į pietus. Salanto upė, pašnekovo nuomone, turėtų būti prilyginama kultūros paveldui ir neliečiama kaip kitos vertybės. R. Leknius teigė dar 1990-aisiais, būdamas Salantų miesto tarybos pirmininkas, ir pats daug pastangų įdėjęs, kad senoji prakiurusi užtvanka būtų suremontuota. „Gyventojai, surinkę parašus, tuomet kreipėsi į mane, aš – į tuometinę rajono vadžią, bet niekas nieko nedarė. Žygius atnaujinom Lietuvai vos atgavus nepriklausomybę. Tuomet Savivaldybė pinigų skyrė“, – senus laikus prisiminė pašnekovas. Anot jo, užtvankos statybos projektui vadovavęs dabar jau a. a. Antanas Barasa, dirbęs tuometinėje Melioracijos statybos montavimo valdyboje, iš anksto buvo įspėjęs kaskart išleisti vandenį, kad sąnašos ir teršalai upėje nesikauptų, bet miesto seniūnija to nedarė, galiausiai užtvanką išnuomojo Salantų žvejų klubui. Istorinė tiesa – brangesnė „Jei užtvanką, kaip žada, išardys, vietoj upės liks tik pusantro metro griovelis. Kur vietiniai žmonės vasarą ateis, pailsės, nusimaudys, karštą dieną atsigaivins? Mums sako: „Nebijokit, bus iškastas prūdas.“ Bet juk prūdas – tai ne upelis. Juk yra skirtumas, ar tau maudytis kubile, ar vonioje?“ – retoriškai klausė R. Leknius. Tokiems svarstymams atsaką davė Salantų regioninio parko direkcijos vadovas Modestas Šečkus. „Tegul pasako, ar per pastaruosius keletą metų nors vienas žmogus į tą upę buvo koją įkėlęs? Niekas ten nesimaudo, nes prižėlę, pilna sąnašų, nemalonu ir nepatogu“, – teigė jis. Direktorius neabejojo, kad upė vietiniams žmonėms yra labai brangi, tačiau, jo nuomone, dar brangesnė turėtų būti istorinė tiesa – kokia ta upė buvo anksčiau. O buvo senoji malūno užtvanka ir, migruojant žuvims, problemų nekildavo. „Mūsų projekto tikslas yra ne pinigus gauti ir išleisti, o atitaisyti klaidą, apie 1990-uosius padarytą neapdairios melioracijos metu, kai buvo statoma ši užtvanka“, – žodžių į vatą nevyniojo M. Šečkus. Jo nuomone, gyventojų priešinimąsi skatina ir netinkamas pačios Aplinkos ministerijos komunikavimas, kai viešai pirmiausia transliuojama žinia, kad Salantuose kažką „sugriaus“, „susprogdins“, „sugadins“, ir tik paskui kalbama apie svarbią užtvankos problemą, aiškinama, kad pralaidą rekonstruoti būtina dėl žuvų migracijos, kad dėl netinkamo užtvankos techninio sprendimo Salanto upėje nebevyksta normalūs procesai, pusė jos yra užnešta sąnašomis.
|
|
