|
|
|
Virtualioje parodoje – Mažosios Lietuvos delmonai
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje eksponuojama Tautodailės metų uždarymui skirta paroda „Mažosios Lietuvos delmonai“ persikėlė į virtualią erdvę: ją nuo sausio 20-osios muziejaus Facebook‘o paskyroje galima aplankyti kartu su viena jos autorių dr. Elena Matulioniene, supažindinančia su Mažosios Lietuvos moterų tautinio kostiumo išskirtinės detalės – delmono – kūrimo ir dėvėjimo tradicijomis. Domėjosi nuo studijų Pristatydama gruodžio mėnesį parengtą, tačiau lankytojų nespėjusią priimti parodą Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniui Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejui vadovaujanti Nijolė Laužikienė paminėjo, kad ekspoziciją parengė dvi menininkės – Ieva Matulionytė ir dr. Elena Matulionienė, 30 metų tyrinėjanti bei rekonstruojanti delmonus ir savo ilgametę praktinę patirtį perkėlusi į Klaipėdos universitete apgintą disertaciją „Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo tekstilinių krepšelių raida“. „Palangiškėms, o ir visoms žemaitėms moterys iš Mažosios Lietuvos, anuo metu dažnai vadintos būrėmis, buvo labai įdomios, o labiausiai išsiskyrė lietuvininkių kostiumas ir jo detalės, ypač nepaprasto grožio ir spalvingumo kišenė–kapšelis, vadinamasis delmonas“, – sakė N. Laužikienė, perdavusi žodį virtualią ekskursiją po parodą surengusiai E. Matulionienei. Viena parodos autorių prisiminė, kad delmonas jos gyvenime atsirado dar per studijas Dailės akademijos Klaipėdos filiale, kai 1978–1979 m. ji pradėjo dainuoti šviesaus atminimo kalbininkės profesorės Audronės Kaukienės (Jakulienės) tuometiniuose Lietuvos valstybinės konservatorijos fakultetuose suburtame folkloro ansamblyje „Vorusnė“. Ne vieną programą, skirtą Mažajai Lietuvai ir būtent lietuvininkų folklorui, parengusiame ansamblyje dainuojantys studentai rengdavosi tautiniais rūbais, kurie buvo būdingi tam etnografiniam rajonui, iš kurio studentas kilęs. E. Matulionienė – klaipėdietė, tad ji dabinosi lietuvininkėms būdingu rūbu, kurio bene išskirtiniausia detalė – delmonas. Pirmąjį delmoną studentei pasiuvo ir išsiuvinėjo jos mama. „Po dešimtmečio pradėjusi dirbti Klaipėdos universitete lietuvių filologiją ir etnologiją studijavusiems studentams dėsčiau tautodailę, turėjau rankdarbių fakultatyvą, ir delmonai atsirado mano veikloje. Tad atsirado proga pačiai pastudijuoti Mažosios Lietuvos istorijos ir kituose muziejuose esančius lietuvininkių kostiumus, jų detales“,– pasakojo E. Matulionienė, priminusi, kad kiekvieno iš penkių etnografinių Lietuvos regionų tautiniai kostiumai turi tik jiems būdingų detalių, o lietuvininkių kostiumai išsiskiria tamsiomis spalvomis, į akis krentančiais delmonais ir šimtaraštėmis juostelėmis, prie kurių delmonai būdavo prisiuvami.
Ir estetiška, ir praktiška Nusiausti šimtaraštę juostelę reikia priemonių ir įgūdžių, o delmonui, tik šiam kraštui būdingam originaliam tekstilės dirbiniui, pakanka kelių skiautelių, siūlų, adatos ir išmonės. Beje, tik išvydus delmonus, būsimajai dailininkei dizainerei, kaip ir jos kolegoms, atrodė, kad ryškiomis spalvomis ir raštais išsiskiriantis rankdarbis primena kičą, į akis krito nesuderintos spalvos. Bet matant visą kontekstą, pasirodė, jog tamsiame kostiume ši maža detalė švytėte švyti, ir tų spalvų nėra per daug, o vietos kūrybinei raiškai – apstu. „Lietuvininkėms delmonai nebuvo vien rankdarbis, kaip servetėlės, nosinaitės, staltiesėlės. Jie turėjo ir estetinę, ir praktinę funkciją – atstodavo gilią kišenę ar net rankinuką. Moterys turėdavo ir kasdienius, ir šventinius, išeiginius delmonus. Juose nešiodavo įvairias smulkmenas: raktus, nosinaitę, šukutes, kišeninius peiliukus, vykdamos į turgų ar bažnyčią įsidėdavo pinigų, grįždamos – smulkių lauktuvių namiškiams. Kasdieniai delmonai buvo rišami po prijuoste, kurią lietuvininkės vadino „šiuršius“, puošnesni išeiginiai – virš jos“, – pasakojo E. Matulionienė. Siūdamos ir siuvinėdamos delmonus lietuvininkės rinkdavosi įvairias medžiagas, ryškiaspalvius siūlus ir karoliukus, pačius įvairiausius raštus, išsiuvinėdavo ir metus, ir savininkių inicialus. Delmonai buvo dovanojami įvairiomis progomis – gimtadieniams, konfirmacijai, tad dažnuose jų išsiuvinėti linkėjimai lietuvių bei vokiečių kalbomis. Dažniausiai siuvinėjama buvo ant tamsių spalvų medžiagų, nors parodoje yra ir žalios, rudos, raudonos spalvos delmonų, ir iš skirtingų spalvų ar raštų medžiagų sudėliotų. Didesni, puošnesni turi ir po dvi kišenes. Beveik visi jie apkantuoti kitokios spalvos juostelėmis. Delmonų raštuose vyrauja gėlių – rožių, aguonų – žiedai, puokštės, šakelės, pasak E. Matulionienės, gėlių raštai sudaro apie 80 proc. dekoro. Yra ir stilizuotų paukščių, vabzdžių, žmonių figūrėlių, dažnai galima pamatyti išsiuvinėtą karūną. Kai kurie raštai pasikartoja šiam krašte megztų pirštinių ornamentuose. Spalvos itin įvairios, viename rankdarbyje jų gali būti iki 18, pasitaiko net kituose Lietuvos etnografiniuose rajonuose nebūdingų rausvos ar ciklamenų spalvos raštų. Siuvinėdavo įvairiai – ir kryželiu, ir įvairiais dygsniais, vėliau siūti delmonai puošti ne tik rankomis, bet ir siuvimo mašinomis išsiuvinėtais ornamentais.
Parodoje – 20 rekonstrukcijų Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje eksponuojama dvidešimt XIX a. vid.–XX a. pr. įvairiuose Lietuvos muziejuose saugomų Klaipėdos ir Šilutės rajonų kaimuose: Karklininkuose, Svencelėje, Gedminuose, Šatriuose, Petreliuose ir kt., – ryšėtų autentiškų delmonų rekonstrukcijų. Pasak E. Matulionienės, iš vilnos, medvilnės, aksomo, lino, velveto atraižų pasiūtų delmonų spalvos, pasirinkta forma ir ornamentai perteikia lietuvininkių grožio sampratą, madą. Siuvinėjimo būdai ir apdaila parodo merginų ir moterų meistriškumą, o panaudotos medžiagos atspindi laikotarpio ekonomiką. Kartu su dukra rekonstruojanti išskirtiniausius Mažosios Lietuvos moterų tradicinio kostiumo priedus E. Matulionienė akcentavo, kad muziejuose saugomi originalai per laiką jau netekę pirminės išvaizdos: „Šie tekstilės dirbiniai laikui bėgant keičiasi, audiniai blunka, siūlai dyla, karoliukai ištrupa. Mūsų rekonstrukcijos leidžia pamatyti, kad delmonai buvo ryškūs ir žaismingi, nes lietuvininkės drąsiai derino spalvas, siuvinėjo juos ryškiais įvairių rūšių siūlais.“ Trisdešimt metų delmonus tyrinėjanti, rekonstruojanti ir pati kurianti E. Matulionienė sakė, jog itin džiaugiasi tuo, kad, minint Tautodailės metus, šie spalvotais siūlais ar karoliukais dekoruoti ir ties juosmeniu ryšimi Mažąją Lietuvą reprezentuojantys rankdarbiai papildė Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
