Ar reikėtų leisti į vandens telkinius išbarstyti mirusiųjų palaikus?

– Mano nuomonė apie pelenų išbarstymą tokia, kokia yra ir katalikų bažnyčios: pagal tikinčiųjų tradiciją žmogui reikia atminimo vietos, be to, kape mirusysis juk nepasilieka, laukia prisikėlimo. Noras po mirties būti išbarstytiems jūros bangose iš vienos pusės gali būti romantiškas, o iš kitos – pragmatiškas. Tokią svajonę iš pradžių turėjo ir man artimas žmogus Nelė Paltinienė. Bet prieš pat mirtį įsikalbėjome: artimuosius ji tiesiog bijojo apkrauti rūpesčiu tvarkyti kapą.

– Manau, pirmiausia, žmogus turėtų pats sau atsakyti į klausimą, kodėl norėtų, kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti. Pavyzdžiui, man gera, kai galiu ateiti prie savo artimųjų kapo, pabūti, tyliai savyje su jais pasikalbėti, už daug ką padėkoti. Gal kas nors mano, kad ir prie vandens telkinio tai daryti galima? Tebūnie. Bet nežinau, kiek yra estetiška ir apskritai – koks jausmas maudantis tokiose upėse, kai žinai, kad čia išbarstyti pelenai. Nebent jūroje, jei barstomi 5 kilometrai nuo kranto, – nieko tokio?

– Aš – ne prieš mirusiųjų sudeginimą. Ypač, jei žmogus šį pasaulį paliko dėl sunkios ligos, sunykęs suvargęs. Daug jaukiau ir šilčiau pagarbą jam atiduoti prie urnos. Tačiau pelenų išbarstymui nepritariu, geriau kūną sudeginus pelenai lai būna palaidoti, o ne išsklaidyti po visą pasaulį. Mano nuomone, labai svarbu žinoti ir jaunimui papasakoti apie giminės šaknis, parodyti, kur amžinojo poilsio atgulė seneliai, proseneliai. Tokia yra lietuvių tradicija iš kartos į kartą.

– Sudeginti mirusįjį ir jūroje ar upėse, kurios yra atokiau gyvenamųjų vietovių, išbarstyti jo palaikus nematau nieko blogo, juolab kad daugelyje šalių taip daroma. Lietuvoje atsirastų dar vienas oficialus laidojimo būdas, taigi tebūnie pasirinkimo laisvė. Bet, manau, nesuklysiu teigdama, kad vis dėto daugelis žmonių norime turėti mirusių artimųjų atminimo vietą, kad galėtume bet kada ateiti, įvairiomis progomis atnešti gėlės žiedą, uždegti žvakutes, pasimelsti.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ