Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Metų žmogus“ – pedagogė Ingrida Stupelienė

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2020-12-29
„Dabar aš galiu būti pavyzdys, kad, daug dirbdamas, kiekvienas eilinis žmogus gali būti įvertintas ir pagerbtas“, – priėmusi „Pajūrio naujienų“ apdovanojimą sakė Gita Ingrida Stupelienė.

Prieš šv. Kalėdas „Pajūrio naujienos“ tradiciškai pasveikino „Metų žmogų“. Skaitytojų balsų dauguma šiemet juo tapo Kretingos technologijos ir verslo mokyklos maisto ruošimo profesijos mokytoja, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesijos edukologijos magistrantė, Čikagos lietuvių Vydūno fondo Broniaus Kviklio vardo stipendininkė Gita Ingrida Stupelienė.

Įteikdama titulą liudijantį sertifikatą ir puokštę gėlių, apie 20-metį šiuos rinkimus organizuojančios bendrovės „Pajūrio naujienos“ direktorė Vitalija Vitkauskienė jai palinkėjo kuo geriausios sveikatos, prasmingų siekių ateityje, svajonių išsipildymo ir asmeninės laimės.

– O kas Jums yra laimė? – „Pajūrio naujienos“ paklausė G. I. Stupelienės.

– Man laimė – tai gražūs santykiai šeimoje, geras jausmas, kad kasdien galiu dirbti mėgstamą darbą su jaunimu, o tuo pačiu – ieškoti kuo daugiau intelektualių žinių, jas pritaikyti ir tobulėti. Tai, kad šiandien gausaus „Pajūrio naujienų“ skaitytojų būrio esu taip aukštai įvertinta, rodo, jog einu teisingu keliu.

– Kaip manote, kas už Jus daugiausiai balsavo?

– Pirmiausia, nustebau, kad laikraščio redakcija apskritai pasiūlė rinkti ir mane. Pamenu, tą dieną grįžau iš darbo, ir, dar nespėjus peržiūrėti spaudos, sulaukiau netikėto laiško ir sveikinimo iš VDU, kur šiuo metu studijuoju, internetinius tinklapius kuruojančios psichologijos dėstytojos, prodekanės Kristinos Kovalčikienės. Ji, būdama Kaune, apie „Metų žmogaus“ rinkimus Kretingoje sužinojo dar anksčiau negu aš! Žinia buvo labai maloni, o kad mane išrinks, – nelaukiau ir nesitikėjau, mačiau, kad tarp kandidatų – tokie garbingi, daug nuveikę žmonės, kaip medicinos įstaigų įkūrėjas Vladas Algirdas Bumelis, mokslininkas, kurio planuose – sukurti vaistus nuo COVID-19, arba medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ Prezidento apdovanota Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė Birutė Karčauskienė. Taigi aš dabar galiu būti tas asmeninis pavyzdys, kad, daug dirbdamas, kiekvienas eilinis žmogus gali būti įvertintas ir pagerbtas. Be abejo, mane palaikė šeima, artimieji, pažįstami, manau, balsavo ir moksleiviai, ir mokyklos kolektyvas.

– Ne paslaptis, kad prieš kurį laiką Kretingos technologijos ir verslo mokykla dėl administracijos nesutarimo su profsąjunga rajone, o ir už jo ribų nuskambėjo ne iš pačios geriausios pusės. Be to, buvo kalbama, kad mokykla sparčiai „važiuoja“ žemyn, net buvo užuominų iš posto išprašyti direktorę. Ką Jūs manote apie tai? Ko trūksta šiai ugdymo įstaigai, kad ji klestėtų?

– Pasakysiu konkrečiai apie savo dėstomą specialybę: šiemet jos mokosi maždaug 40 moksleivių. Akivaizdu, kad jaunos mergaitės šiandien ne tiek nori virti kepti, kiek linkusios tapti kirpėjomis arba manikiūrininkėmis, dirbti grožio salonuose. Tačiau tam reikalinga tinkama mokomoji bazė, kuri yra brangi, mokykla galimybių dėstyti šias specialybes tiesiog neturi. O kad moksleivių skaičius mažėja, direktorės taip pat kaltinti nereikia – mokinių mažėja visur Lietuvoje. Dėl vidaus atmosferos – ji yra normali, kiekvienas atliekame savo darbą.

– Esate maisto ruošimo profesijos mokytoja. Šis darbas – Jūsų svajonė?

– Klaipėdos kolegijoje baigiau prekybos vadybą, tačiau kurį laiką dirbau su tuo nesusijusius darbus vyro Broniaus Stupelio transporto paslaugų, paskui – apželdinimo įmonėse. Į Technologijos ir verslo mokyklą maisto ruošimą dėstyti atėjau ne per seniausiai – 2013-aisiais. Labai patiko ir pasilikau. Trūko edukologinių žinių, todėl įstojau mokytis. Aš mėgstu gaminti, pajaučiau, kad galiu to kantriai mokyti ir kitus. Tuo, ką veikiu kasdienybėje, esu patenkinta, tuo pačiu pati ieškau galimybių tobulėti dar labiau. Vyriausiosios mokytojos kategoriją jau apsigyniau, dar planuose – tapti mokytoja metodininke. Mūsų Technologijos ir verslo mokykloje dirba gabių žmonių. Projektų vadovės Jovitos Michniovienės dėka pagal Erasmus + projektą „Tarptautinė patirtis pereinant prie modulinės virėjo mokymo programos įgyvendinimo (II etapas)“ su direktorės pavaduotoja ugdymui Rita Andrijauskiene turėjome galimybę patirties semtis Švedijoje, Malmėje. Veiklos vyko privačiame restoranėlyje, kuriame 12-os patiekalų vakarienė kainuoja 400 eurų. Į šį restoranėlį užsuka vadinamieji maisto turistai, kurie vienu metu gauna labai daug skonių ir spalvų pojūčių. Ne prisivalgyti lankytojams čia yra svarbiausia, o mėgautis maistu, patirti emocijas. Pavyzdžiui, miniatiūrinė porcija naminių valgomųjų ledų patiekiama ant tikro, iš šaldiklio ką tik išimto, ledo gabalo, papuošiama gėlės žiedlapiu. Skanaujant šis desertas garuoja. Savotiška pasirodė kepama labai mažytė duona – su daug druskos, todėl sūri. Nustebome pamačiusios, ir kaip pjausto salierą – kiekvieną gabaliuką atskirai išmatuoja, kad, neduokdie, koks nebūtų mažesnis už vieną centimetrą. Beje, savininkai virtuvės šefai ten pirmenybę teikia sveikai, vietos ūkininkų ūkiuose užaugintai sezoninei produkcijai, iš kurios patiekalus ir gamina.

– Ar savo šeimą palepinate įmantriais patiekalais? Juolab šiuo metu, kai švenčiame didžiąsias metų šventes?

– Mano šeima sumažėjo, namuose iš trijų vaikų beliko 14-metis sūnus Artūras, dukros savo gyvenimus kuria. Vyresnioji Greta jau pradžiugino ir dviem mylimais anūkais. Nepamenu, kad parduotuvėse būčiau pirkusi pusfabrikačių, viską gaminu pati. Žinoma, tokiais patiekalais, kaip švedų restoranėlyje, per šias šventes namiškių nenustebinsiu, tačiau šį tą skanaus būtinai pagaminsiu. Be to, tęsiu senas tradicijas: per Kūčias, kaip kasmet, valgėme spirginę su bulvėmis, taip pat iškepiau mėgstamomis žolelėmis pagardintos žuvies – kaimynas padovanojo starkį.

– Kaip jums, iš Kauno kilusiai, sekasi bendrauti su žemaičiais kaimynais?

– Į Kretingą gyventi atitekėjau prieš 25-erius metus – būtent tiek dabar yra mūsų su Broniumi jaunėlei dukrai Rūtai. Mieste arti pajūrio pripratau, drąsiai vadinu jį antraisiais savo namais. Pradžioje tikrai buvo keista tarp žemaičių – kartą nueinu į turgų ir girdžiu šnekant: „Ka vėskas tik brinkst, vėskas tik brinkst“. Klausausi ir nesuprantu, kas gi ten išbrinko? Paskui paaiškėjo, jog produktai pabrango.

– Bet juk nueinantys 2020-ieji Jums, Gita Ingrida, atnešė ir dar vieną svarbų apdovanojimą – tapote Čikagos lietuvių Vydūno fondo Broniaus Kviklio vardo stipendininke. Papasakokite, ką tai reiškia?

– Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje pamačiau skelbimą, kviečiantį į šią premiją pretenduoti. Pagalvojau, kodėl gi ne, kriterijus – turėti aukštus akademinius pasiekimus, būti aktyviai visuomeninėje ir savanoriškoje veikloje – atitinku.

Užpildžiau prašymą, pateikiau darbų aprašą. Po kurio laiko gavau 7-ių autoritetingų komisijos narių pasirašytą raštą, kad mane šiai stipendijai nominuoja, bet dar siųs suderinti į Ameriką, į Čikagą. Ir ten patvirtino! Vėliau, šios 1 tūkstančio eurų vertės stipendijos įteikimo ceremonijos metu, Vydūno fondo atstovės Jolitos Kašalynienės paklausiau: kas vis dėlto lėmė, kad laimė nusišypsojo būtent man? Atsakė, jog žmonės dirba įvairius darbus, nes privalo kažką dirbti, užsidirbti. O savanorystė – kas kita, ją reikia skatinti. Aš dalyvauju savanoriškoje veikloje Kretingos moterų informacijos ir mokymo centre, skaičiau pranešimus šeimos ir lyčių lygybės, moterų užimtumo ir kitais klausimais. Man patinka žmonėms daryti gera, nelaukti atlygio, bet matyti, kaip jie gerai jaučiasi. Duoti visada yra lengviau negu imti.

– Ar belieka laiko laisvalaikiui?

– Sekmadieniais. Panorėjusi galiu siuvinėti kryželiu, galiu piešti vandeniniais dažais, skaityti. Tai – mano vienos laikas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas