Ko išmokė šie pandeminiai metai?

– Mane, Egidijaus Radžiaus teatro režisierių, šie metai išmokė, kad nieko per daug negalima planuoti iš anksto. Gaila nutrūkusių darbų, ypač tų, kurie buvo visai arti pabaigos, kai iki premjeros tetrūko vos vieno mėnesio. Kai grįšim į vėžes, bijau, kad vėl reikės pradėti nuo nulio. Taip buvo atsitikę po karantino pavasarį su kitu spektakliu, kai sunkiai sekėsi surinkti aktorius. Bet ir pasidžiaugti galim: spėjom parodyti Šeiko teatro spektaklį, atidaryti parodą apie žydų likimą.

– Anksčiau, sprendžiant kokią aktualią problemą, buvo galima ilgėliau panagrinėti, pasvarstyti, galbūt pasitarti su čia pat sėdinčiu kolega, o dabar, daugiausia dirbant nuotoliniu būdu, patiems tenka ieškoti aiškių, konkrečių sprendimų ir – greit. Džiaugiuosi, kad švietimiečiai persiorientavome, kad puikiai su tuo tvarkomės ir mes Švietimo skyriuje, ir rajono ugdymo įstaigų vadovai. Matyt, taip jau žmonija yra surėdyta, kad, ištikus krizei, susitelkia ir, ką reikia, padaro gerai.

– Tapom labiau susikaupę, atsargesni, atsakingesni už save ir už kitus. Prieš karantiną ir aš mėgdavau pasijausti laisviau: su Kretingos „Bočių“ organizacijos nariais šokdavom, dainuodavom, pramogaudavom, daug keliaudavom ne tik po Lietuvą, bet ir į užsienio šalis. O dabar viskas pristabdyta. Bet užvakar, automobiliu pravažiavęs miesto gatvėmis, pastebėjau, kad žmonių mažai, kad nebesibūriuoja. Vadinasi, atsiranda viltis, kad kiti metai bus geresni.

– Pandemija išmokė kantrybės, taip pat – labiau pradėjome vertinti buvimą kartu. Prieš karantiną galbūt ne visada susimąstydavome, kaip svarbu yra bendrystė – kad ir darbe, kai visas kolektyvas gali susirinkti vienu metu, pasidalinti, pasitarti. Dabar daugelis dirbame nuotoliniu būdu, tiesa, aš pati dažniausiai būnu įstaigoje, kadangi iš namų dirbti galimybės neturiu. Labai pasiilgstu žmonių ir gyvo žodžio.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS