|
|
|
Vydmantuose atidaryta siuvykla „Mėletėlė“
Klaipėdos universitete baigusi socialinės geografijos magistrą, tuo pat metu Technologijų mokymo centre – lengvųjų rūbų siuvimo specialybę, 25-erių Greta Skripkauskaitė Vydmantuose atidarė savo siuvyklą. Šį žingsnį jaunoji verslininkė vadina vaikystės svajonės išsipildymu. Siuva iš visokių audinių ir viską Jaukias šviesias siuvyklos patalpas buvusiame ūkiniame pastate, jas rekonstravus, Gretai padėjo įsirengti tėvai, kurie ją visada skatino eiti tik pirmyn, siekti tikslų. Pagal „Savarankiško užimtumo rėmimo projektą“ Užimtumo tarnyba finansavo profesionalios lyginimo sistemos ir 5-ių siuvimo mašinų įsigijimą. Bet tai nereiškia, kad iškart čia dirbs 5-ios siuvėjos. Taip galėtų atsitikti nebent kada nors ateityje. Gretos teigimu, kiekviena mašina atlieka skirtingas funkcijas – viena yra skirta siūti drabužiams iš visų audinių, išskyrus odą, kita – aplikacijoms ir t. t. Iš audinių Greta išskyrė liną – visų pirma, kad jis yra natūralus, be to, siejasi su istorinėmis lietuviškomis tradicijomis. Neatsitiktinai ir savo siuvyklai jaunoji verslininkė parinko pavadinimą „Mėletėlė“. Senovės lietuvių mitologijoje Mėletėlė yra dažų ir spalvų, o kai kurių kitų šaltinių duomenimis, – vien mėlynos spalvos deivė, kuriai buvo meldžiamasi norint išgauti šią prabangią spalvą vilnai dažyti. „Deivė Mėletėlė jungia vertybes, o mano vertybės taip pat remiasi į istorines mūsų šaknis, aš domiuosi istorija“, – sakė G. Skripkauskaitė.
Jos žodžiais, rūbai iš lino – nepakeičiami, nes jaukūs prie kūno. Tačiau verslininkė siuva ir iš medvilnės bei daugelio kitų populiarių audinių, pastaruoju metu jaukinasi puošnųjį tiulį, šilką. Atokiau kol kas laikosi tik nuo trikotažo, nors ir jam siūti mašina jau paruošta.
Klaipėdos technologijų mokymo centre Greta įgijo ir bazinių rūbų konstravimo žinių, mat modelius kurti – atskira specialybė, reikalaujanti papildomų studijų. Bet verslininkė geba individualiai pagal žmogaus kūno dydžius pritaikyti standartines rūbų iškarpas. „Kostiumėlius, švarkelius konstruoti sudėtingiau, tačiau šios praktikos jau įgijau „aprengdama“ savo šeimos narius, artimuosius ir, žinoma, nuo pat studijų pradžios – pati save“, – šypsojosi pašnekovė. Spalvotų balionų puokštė siuvyklos „Mėletėlė“ prieigas Vydmantuose, Gintaro g. 12, papuošė praėjusį penktadienį. Čia buvo ruošiamasi įkurtuvių šventei – tiesa, kukliai, tik siaurame artimiausių šeimos narių ratelyje. Jei ne karantinas, Greta tikėjosi pasikviesti daug svečių – draugų, pažįstamų, iš kurių sulaukė palaikymo ir linkėjimų klestėti. Žinią apie siuvyklos atidarymą ypač maloniai sutiko Vydmantų bendruomenė, o socialiniuose tinkluose atsiliepė net ir nepažįstamos Kretingos rajone gyvenančios siuvėjos. Nors siuvimo verslui kaip reikiant pakenkė „greitoji mada“ – užplūdę pigesni, bet nekokybiški masinės gamybos drabužiai iš Rytų šalių, – tačiau jis pamažu atsigauna, vis daugiau atsiranda kitokį skonį išsiugdžiusių žmonių, norinčių atrodyti ir originaliau, ir įdomiau. Pasivijo vaikystės svajonę „Vaikystėje mama adatas nuo manęs nespėdavo slėpti. Bet, gavusi arbatpinigių, slapta jų rinkinius aš vis vien sugebėdavau nusipirkti“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. Iš pradžių sukarpydavusi senus savo marškinėlius ir drabužius siūdavusi lėlėms Barbėms, o kartą sugalvojo papuošti 4-eriais metais jaunesnę seserį Guodą. „Neįsivaizduoju, kaip ji, vaikas, ir iškentėjo, kai, užsidarius tualete, prašiau ramiai stovėti, nejudėti, tol, kol susiūsiu visas būsimos suknelės siūles. Išėjom abi laimingos, švytinčios, kol pamatėm išplėstas tėvų akis: suknelė juk buvo pasiūta iš sukarpytos naujos paklodės!“, – juokėsi prisiminusi Greta. Į klausimą, iš kur tas nenumaldomas noras siūti, atsakyti ji ir šiandien negali. Galbūt čia veikia giminės genai? Nei mama, nei močiutės nesiuva, užtat viena prosenelė siuvo, o kita buvo gera audėja. Buitinėmis siuvimo mašinomis dabar siuva pusseserės, su kuriomis Greta nuolat palaiko malonius ryšius. Mokantis Vydmantų gimnazijoje, G. Skripkauskaitei daugelis dalykų sekėsi puikiai, tačiau, kadangi arčiausiai širdies buvo geografija, ją ir pasirinko studijuoti Klaipėdos universitete. Baigė bakalaurą, po to paniro į magistro studijas. Kadangi mėgo akademinę aplinką, lankė daug įvairių užsiėmimų, paskaitų, seminarų – nesvarbu, kur jie organizuojami – ar čia pat, Vydmantų bibliotekoje, ar Verslo inkubatoriuje „Light House“ Klaipėdoje. Vieno renginio metu Gretos gyvenimą, kaip ji pati teigė, pervertė psichologės-lektorės komentaras: „Paklauskit savęs, ką veikiant jums sustoja laikas?“ „Ir tada aš supratau, kad laikas man sustoja... siuvant. Bet juk vien to norėti neužtenka, profesionalumo reikia siekti“, – atviravo G. Skripkauskaitė. Kad mokytis lengvųjų drabužių siuvimo galima Klaipėdos technologijų mokymo centre, viešojoje erdvėje perskaitė jos mama. Tad, kaip pasakojo Greta, įstojus laiką teko dalinti į dvi dalis: nuo ryto iki pietų pamokos Technologijų mokymo centre, pavakarę – universitete. „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – šypsojosi seną posakį pakartojusi vydmantiškė. Ji buvo tikra, kad geografija daugeliui dažniausiai asocijuojasi su žemėlapiais, upėmis ir kalnais. „Bet aš baigiau socialinę geografiją, kuri orientuojasi į žmones, į ekonominius bei socialinius procesus, įgytas žinias pritaikau kasdienybėje stebėdama aplinką, analizuodama“, – sakė G. Skripkauskaitė.
|
|
