Žiemos sodo egzotiką kuria ir augintiniai

Pašarą augintiniai griebia tiesiai iš Irmos Barkuvienės rankų.

Į Kretingos muziejaus Žiemos sodą atvykstančius lankytojus stebina ne tik vešintys 170 rūšių augalai, kurių suskaičiuojama apie 5 tūkst. vienetų. Juos džiugina ir muziejaus darbuotojų rūpestingai prižiūrimi augintiniai: narvelyje čirškaujanti pora banguotųjų papūgėlių, baseine po kriokliu ratus sukanti sterlė ir aplink Vytauto Baransko sukurtą fontaną „Karališkoji melsvė“ plaukiojantys 18 ryškiaspalvių japoninių karpių.

Japoninius karpius, dar vadinamus Koi karpiais, ir į eršketą labai panašią sterlę Žiemos sodui padovanojo Lietuvos jūrų muziejus.

„Iki 50 metų gyvenantys ir iki 5-10 kg užaugantys karpiai pas mus atkeliavo 2013-ųjų rudenį, tada jiems buvo 12 metų, – prisiminė Kretingos muziejaus gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė. – Raštais, spalvomis bei žvynais išsiskiriančios žuvys, kurias reikia specialiais pašarais maitinti kartą arba du per parą, čia taip gerai pasijautė, kad po pusmečio atvažiavęs jų apžiūrėti Jūrų muziejaus ichtiologas primygtinai patarė žuvis „sodinti ant dietos“ – tokios jos buvo apvalios.“

Po trijų mėnesių beveik perpus sumažinus pašarų kiekį ir kartą per savaitę įvedus iškrovos dieną, beveik visi karpiai atgavo formą. Išskyrus vieną, kurį Žiemos sodo darbuotojos praminė Monstru.

Monstru pramintas japoninis karpis atiminėja maistą iš mažesnių žuvų.

„Kai ichtiologo pasiteiravome, kodėl Monstras nesulieknėjo, jis pajuokavo, kad žuvys – kaip ir žmonės: vienos ėda daug, bet tai joms nekenkia, kitos gi, regis, nuo oro tunka“, – pasakojo J. Tertelienė.

Kasdien Žiemos sodo augintinius prižiūrinti ir žuvis šerianti Irma Barkuvienė sakė, jog jei kas būtų pasakojęs, ji nebūtų patikėjusi, kad žuvys turi savo charakterius: „Štai šitą mes vadiname Princese. Ne tik dėl grožio, dėl spalvų, bet ir dėl charakterio – jeigu ji pirma negauna pašaro, tai įsižeidžia ir nuplaukia šalin. Kartais tą dieną jau net nebeėda. O šiaip jos visos, pamačiusios, kad žmogus priėjo prie baseino krašto, suplaukia ir laukia, kada jas šers. Pamačiusios ranką su pašaru, stumdosi, iškiša galvą iš vandens ir griebia pašarą tiesiai iš rankos, pačepsėdamos – kaip paršiukai.“

Beje, dėl tokio patiklumo karpiai kartais nukenčia: priplaukusias prie pat baseino krašto ir besitaikančias galvas iš vandens iškišti žuvis knieti paglostyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. O tai negerai, nes ant žmonių rankų pernešami mikrobai ir virusai žuvis susargdina. O prie grėsmingai atrodančios sterlės rankų kišti niekas nedrįsta. Itin vertinga, plačiai Rusijos upėse paplitusi žuvis, užauganti iki 100–125 cm ir sverianti iki 16 kg, Žiemos sode apgyvendinta 2014 m. rudenį: 4 metų žuviai buvo duotas vardas Reginas.

Banguotųjų papūgėlių porą padovanojo sodo lankytojai.

Patys mažiausi Žiemos sodo lankytojai itin džiaugiasi čia gyvenančiomis papūgėlėmis. Tiesa, tas džiaugsmas paukščiams kartais kenkia: norėdami juos pavaišinti vaikai paberia netinkamo plunksnuočiams lesalo, ir šie nugaišta. Bėdų būna ir tada, kai, pakrapščius narvelį, šis atsidaro, ir ištrūkę į laisvę paukščiai susižeidžia bandydami pro oranžerijos stiklus išskristi laukan.

Šiuo metu Žiemos sode gyvena banguotosios papūgėlės – pilkai melsvas patinėlis ir gelsva patelė. Paukščiai kol kas vardų neturi – vardynos atidėtos dėl pandemijos. O anksčiau čia gyvenusi papūgėlė buvo vardu Barbora. Ji pasižymėjo išskirtiniu muzikalumu: pritardavo Žiemos sode koncertuodavusiems atlikėjams ir savo čirškavimu ne tik į taktą pataikydavo, bet ir melodijas pamėgdžiodavo. Muzikalumu pasižymi ir karpiai: jeigu atliekama muzika nepatinka, žuvys spaudžiasi arčiau baseino dugno tolimesniame nuo atlikėjų pakraštyje. Jei melodijos priimtinos, karpiai kyla viršun ir būriuojasi arčiau muzikuojančiųjų.

Livija GRAJAUSKIENĖ

• Rašyti komentarą (4)