Apie ką pasakoja Rotušės aikštėje atkasti pamatai

Kairėje – fotografės Paulinos Mongirdaitės iki 1908 m. išleistame atviruke matosi gatvės rytinė kraštinė ir jos pradžioje stovintis austerijos pastatas. Dešinėje viršuje – atkasti austerijos pastato vakarinės pamatai; apačioje – šiame pastate Levio firmos „Flora“ XX a. 3-metyje pagaminti lūpdažiai. Kretingos muziejus

Baigiantis archeologiniams tyrinėjimams Rotušės aikštėje, po rekonstruojama važiuojamąja aikštės dalimi atsidengė seniau čia buvusios gatvės rytinėje kraštinėje stovėjusių namų liekanos: pamatai, grindų, rūsių, krosnių fragmentai, šaligatvio ir gatvės grindinių fragmentai, šalia stovėjusių medinių stulpų pagrindai, netgi – šulinys su mediniu rentiniu.

Rašytiniai šaltiniai liudija, kad, kuriantis miestui, XVII a. gatvė buvusi išgrįsta akmenų grindiniu (žemaitiškai – brukiu). Miesto valdymo nuostatai XVII–XVIII a. reikalavo, kad kiekvienas miestietis priešais jam priklausantį sklypą iš savo lėšų išgrįstų ir nuolat taisytų pusės gatvės pločio ruožą, o XIX a.–XX a. pirmoje pusėje gatvės grindimo darbus organizavo miesto valdyba.

Pirmieji gyvenamieji namai XVII–XVIII a. buvo mediniai, vienaukščiai, ilginiais šiaudais arba gontais dengtais stogais, vienu siauruoju fasadu atsukti į gatvę. Siekiant apsisaugoti nuo gaisrų ir pagerinti estetinį gatvės įvaizdį, dvaro ir miesto savininko, Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio įsakymu 1771 m. pradėta statyti mūrinius namus, o rekonstruojamus senuosius liepta pakelti ant mūrinio cokolio. Keitėsi ir namų padėtis posesijoje: juos XVIII a. paskutiniame ketvirtyje–XX a. pr. imta statyti lygiagrečiai gatvei, t. y. atsukant į ją šoniniu (ilguoju) fasadu.

Pirmasis mūrinis namas gatvės pradžioje, vietoje turgavietės kampe nuo XVII a. stovėjusios senosios miesto smuklės, apie 1771–1772 m. iškilo iš dvaro lėšų, o jame buvo įrengta austerija – užvažiuojamieji namai. Kiti miestiečiai nebuvo dar tiek turtingi, kad galėtų statytis mūrinius namus. Todėl iki pat XX a. vidurio gatvėje būta daugiausia medinių namų.

Senieji miesto sklypų planai ir nuotraukos leidžia teigti, kad archeologų atidengtame plote stovėjo 7 namai. Gatvės pradžioje stūksojo jau minėta iš dvaro lėšų pastatyta austerija – miesto svečiams apsistoti skirtas viešbutis su smukle. Ji priklausė turgavietės kvartalui, todėl pagrindiniu ilguoju fasadu buvo atsukta į aikštę, o vienu trumpuoju fasadu – į gatvę. Šį pastatą XIX a. iš dvaro išsinuomojo, o vėliau išsipirko žydų kilmės verslininkas Geršonas Bermanas. Tai buvo vieno pirmųjų Kretingos žydų bendruomenės narių – 1723 m. atsikėlusio Gdansko spaustuvininko Bero, užsiėmusio tarpininkavimu ir knygų prekyba, palikuonis.

Kretingos vartotojų bendrovės senasis pastatas minint kooperatyvo veiklos atkūrimo 10-metį. Pirmoje eilėje iš kairės antras stovi bendrovės vedėjas Juozas Pabrėža, trečias – pranciškonų kunigas t. Kazimieras Čepulis. 1929 m. Lietuvos liaudies buities muziejus

Viršuje nufotografuota 1929 m. vykusi Kretingos vartotojų bendrovės šventė. Nuotraukos dešinėje stovi Arono Šlezo namas, už jo – vartotojų bendrovės parduotuvė, toliau kairėje – sublokuotas Zalmano Tubianskio ir Peisacho Zegermano namas. Lietuvos liaudies buities muziejus Apačioje – Arono Šlezo popieriaus ir knygų krautuvės sąskaita su firminio spaudo atspaudu. Kretingos muziejus

Vėliau vedybų keliu namas iš G. Bermano palikuonių atiteko iš Darbėnų kilusiam Geršonui Leviui. Naujajam šeimininkui išvykus į Pietų Afriką, o vėliau persikėlus į Sanderlandą (Anglija), jo šeima savo namuose Kretingoje įsteigė smulkią įmonę – laboratoriją „Flora“, kuri gamino moterims lūpdažius, fasavo vanilinį cukrų, prekiavo kosmetikos prekėmis. Didesnę pastato dalį jie nuomojo kitiems verslininkams.

Levių šeimai apie 1929 m. emigravus, namą įsigijo linų pirklys Leiba Mendelovičius, didesnę dalį namo išnuomojęs. Tuo metu čia veikė parduotuvė, kepykla-arbatinė, radijo aparatų ir dalių prekybos centras, Stasio Ščefanavičiaus vaistinė „Naujoji Aptieka“, advokato Stasio Vaitkaus kontora, Alfonso Survilos fotoateljė ir pan. Antrajame aukšte buvo įsikūrusi miesto savivaldybės ir burmistro būstinė, o 1935 m. atidarytas Kretingos muziejus. Prie austerijos pastato šiaurinio fasado nuo gatvės pusės buvęs pristatytas nedidelis tinkuoto mūro priestatas su vienšlaičiu stogeliu, besijungiantis su kiemo pusėje buvusia laiptine. Virš įėjimo kabėjusi iškaba liudijo, kad čia taip pat veikė komercinė įstaiga.

Į austeriją galu rėmėsi tarp gretimų pastatų ir kiemo įsispraudęs ilgas, vienaukštis, tinkuoto mūro namas su dvišlaičiu stogu, pastatytas lygiagrečiai gatvei ir pakeltas ant neaukšto akmeninio cokolio. Jame veikė trejetas pora krautuvių. Tarp 1900 m. ir 1908 m. darytoje gatvės nuotraukoje matome, kad virš toliausiai nuo aikštės buvusios krautuvės durų tuo metu jau kabėjo gatvės laikrodis. Tai liudija, kad pastato savininkas buvo laikrodininkas arba laikrodžių pardavėjas, šį amatą puoselėjęs greičiausiai jau nuo XIX a. pabaigos. Šis laikrodis tapo pirmuoju viešu miesto laikrodžiu, rodžiusiu kretingiškiams ir svečiams tikslų laiką. Tarpukariu savininkas ties namo galu virš šaligatvio iškabino naują, daug didesnį gatvės laikrodį.

Manoma, kad šiame name nuo XIX a. gyveno Dancigerių šeima, kuri giminiavosi su austerijos savininku Geršonu Bermanu. Dancigerių protėvis buvo Bermanų protėvio Bero brolis, bižuterijos ir sidabro pirklys Maušas, atsikėlęs taip pat 1723 m. į Kretingą iš vokiečių Dancigo – dabartinio lenkų Gdansko. Maušo sūnūs pagal tėvo gimtojo miesto vardą gavo Dancigerio pavardes, kurias paveldėjo jų palikuonys. Manoma, kad paskutinis šiame name gyveno laikrodininkas Judelis (Julius) Dancigeris, su šeima apie 1929 m. emigravęs į Pietų Afriką.

Už laikrodininko namo stovėjo šiek tiek aukštesnis medinis namas. Jis buvo su aukštu mezoninu, ilguoju fasadu atsuktas į gatvę. Nuo gatvės palei namo šiaurinį galą rytų kryptimi iki buvusios Aušros gatvės ėjo nedidelė, siaura gatvelė, vadinama Skersąja gatve. Ji susiformavo XIX a. kaip privažiavimo kelias prie turgavietės posesijų šiaurinėje dalyje stovėjusių ūkinių pastatų.

Kairėje – Kretingos miesto burmistro padėjėjas Peisachas Zegermanas ir jo krautuvės firminio spaudo atspaudas (apačioje); dešinėje Kretingos muziejus; Tubianskių nuotrauka iš Maksimo Kostino (Novosibirskas) šeimos archyvo

Gatvės rytinė kraštinė po 1941 m. birželio 26 d. gaisro. Vaizdas nuo banko pastato. 1941–1942 m. Kretingos muziejus

Už Siaurosios gatvelės stovėjo vienaukštis medinis namas su dvišlaičiu stogu, ilguoju fasadu atsuktas į gatvę. Jame galėjo veikti pora žydų verslininkų krautuvių.

Toliau einant pranciškonų vienuolyno link, vienas šalia kito stūksojo du mediniai namai, statyti pagal XVII–XVIII a. tradicijas, t. y. į gatvę atsukti siauruoju (galiniu) fasadu. Pirmasis namas buvo platesnis, su dvivėrėmis filinginėmis langinėmis. Skirtingai nuo kitų namų, jį puošė virš durų ir langų angų pritvirtintos stilizuoto augalinio motyvo ornamentu pjaustytos lentinės karūnos. Name veikė Arono Šlezo popieriaus ir knygų parduotuvė. Manoma, kad vėliau pastato savininkas pasikeitė, nes A. Šlezas 1938–1939 m. minimas jau tarp Vytauto gatvės gyventojų.

Už įvažiavimo į kiemą stovėjęs kitas namas iš pradžių priklausė Zalmanui Tubianskiui. Apie 1910 m. jį iš savininko įsigijo Kretingos vartotojų bendrovė, įsirengusi pastate parduotuvę ir sandėlį. Apie 1925–1928 m. namą bendrovė rekonstravo: sutvirtino pamatus ir cokolį, o sienas apmūrijo (ar naujai išmūrijo) plytomis, parvežtomis iš Žvainių (prie Salantų) plytinės, priklausiusios bendrovės vedėjui Juozui Pabrėžai. Bendrovei 1931 m. pasistačius naują administracinį-komercinį pastatą aikštės ir Vytauto gatvės kampe, senajame veikė bendrovės arbatinė, o 1936–1937 m. patalpas nuomojosi Kretingos savanorių ugniagesių komanda.

Už vartotojų bendrovės pastato, kampe su J. K. Chodkevičiaus gatve, stovėjo vienaukštis, pailgas, sublokuotas dviejų galų medinis namas, kuris tarpukariu buvo rekonstruotas į dviejų aukštų pastatą su erdvia mansarda pastogėje. Senieji miesto sklypų planai liudija, kad namas užėmė dvi posesijas, kurios priklausė dviem savininkams. Pietinėje, šalia vartotojų bendrovės pastato buvusioje dalyje gyveno krautuvininko Zalmano Tubianskio (Saliamono Tubiansko) šeima ir veikė savininkui priklausanti geležies gaminių ir ginklų parduotuvė. Antrajame aukšte ir mansardoje buvo šeimininkų būstas ir nuomojamas butas, kuriame tarpukariu gyveno Kretingos elektros stoties, vėliau – Laumalių plytinės savininkas Abramas Anolikas.

Kairėje – fotografo Alfonso Survilos apie 1930 m. daryta gatvės rytinės kraštinės nuotrauka. Joje po transparantu matosi naujasis gatvės laikrodis prie laikrodininko Judelio Dancigerio namo. Dešinėje – prie to paties namo XX a. pr. kabėjęs senasis gatvės laikrodis, užfiksuotas fotografės Paulinas Mongirdaitės. Kretingos muziejus

Gatvės vaizdas 1937 m. nuo banko pusės. Pirmajame plane, J. K. Chodkevičiaus gatvės kampe, stūkso tarpukariu rekonstruotas sublokuotas Peisacho Zegermano ir Zalmano Tubianskio namas-parduotuvė, už jo – vartotojų bendrovės pastatas, toliau – Arono Šlezo namas-krautuvė. Kretingos muziejus

Novosibirske (Rusija) gyvenantis Z. Tubianskio palikuonis Maksimas Kostinas pasakojo, kad jo protėviai artimai bendravo su grafu Aleksandru Tiškevičiumi, kuris buvo dažnas jų svečias. Išlikę Kretingos dvaro archyvai liudija, kad krautuvininkas tiekė dvarui ir jo palivarkams geležį ir jos gaminius, o XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje finansavo grafo sūnaus Kazimiero Tiškevičiaus verslą, suteikdamas jam nemažas paskolas.

Kitame namo gale, pasak senųjų kretingiškių, gyveno verslininkas, savivaldybininkas, burmistro padėjėjas Peisachas Zegermanas, turėjęs geležies ir statybos medžiagų parduotuvę.

1941 m. birželio 26 d. naciams padegus sinagogą, įsisiautusi ugnies banga netruko pasiekti tarp turgavietės ir pranciškonų bažnyčios buvusią gatvę. Taip per ne visą dieną ugnis prarijo joje stovėjusius medinius namus, o mūrinių vietoje liko riogsoti griuvėsiai ir nuodėguliai. Daugumos šių namų savininkai buvo žydai, kurių po 1941 m. birželio–rugsėjo mėnesiais vykusio Holokausto nebeliko. Pokariu griuvėsiai buvo nuardyti, o rekonstruojant miesto centrą jie atsidūrė po praplėstos aikštės važiuojamąja dalimi.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus, istorikas

• Rašyti komentarą (4)