Fotografo dienoraščiuose – (ne)matomas Vilnius

Fotomenininkas Remigijus Treigys pristatė parodą iš fotografijų ciklo „Vilniaus dienoraštis“.

„Nematomas/matomas Vilnius – tai mano fotografiniai dienoraščiai, kuriuos „rašiau“ šiais metais“, – Antano Mončio namuose-muziejuje eksponuojamą parodą „(Ne)matomas Vilnius“ apibūdino jos autorius, fotografijos menininkas klaipėdietis Remigijus Treigys.

Paroda į Palangą atkeliavo iš sostinės, Vilniaus rotušės. Šioje erdvėje pristatydama fotografijos aristokratu dažnai pavadinamo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario, Klaipėdos kultūros magistro Remigijaus Treigio darbus menotyrininkė Agnė Narušytė teigė: „Tamsa – šio fotografo objektas ir įrankis. Priešingas fotografijos – rašymo šviesa – tikslui. Treigys rašo tamsa, kad nuo objektų jį atskirtų jos (kaip anksčiau – ribulių, dulkių) prisodrintas oras. Tamsa smelkiasi į akis, trukdo ką nors įžiūrėti. Bet fotografas yra sakęs, kad jam „įdomu būti tamsoje: kuo ilgiau sėdi, tuo daugiau pamatai“. Tad ir dabar jis fotografuoja Vilnių užsibūdamas taip ilgai, kad mums kasdieniškos gatvės atsiveria lyg požemiai, kur vaidenasi ir beveik niekas neužeina. Toks dvilypis Vilnius matomas tik Treigiui, kurį vilioja „ta nematomoji pusė: kas už kadro“. Jo išgauta tamsa dengia miesto kūną kaip patirties nebuvimo tarpas, per kurį sunku prasibrauti. Todėl Vilnius lieka užgintas šiam pašaliniam stebėtojui, pasislėpusiam užkulisiuose kartu su šventųjų, knygelių, lempų butaforija, nepanaudota šios dienos spektakliui.“

Pats fotomenininkas sakė, kad ši paroda – tam tikri Vilniaus dienoraščiai, kuriuos rašė ne įprastu jam juostiniu, o skaitmeniniu fotoaparatu: „Kaip dailininkai turi pieštuką ir bloknotą savo užrašams, taip aš turiu skaitmeninį fotoaparatą – jis yra mano dienoraštinių fotografijų instrumentas.“

R. Treigys prisipažino, jog nėra iš tų fotografų, kurie fotografuoja kasdien ir visą laiką nešiojasi fotoaparatą: jam reikia susikaupti, susikoncentruoti. Iš pradžių susikurti vaizdą savyje, o paskui susirasti erdves ir laukti: ne kelis kartus spaudyti mygtuką ir paskui atsirinkti kadrą, o iškart užfiksuoti.

Kalbėdamas apie tai, kuo skiriasi miestas, kuriame gyveni, ir į kurį tik atvažiuoji, fotomenininkas sakė, kad ten, kur gyveni, esi tam tikroj monotonijoj, judi įprastomis trajektorijomis – lyg tramvajus ar troleibusas vaikštai tomis pačiomis linijomis ir toli gražu ne viską pastebi. Mieste, į kurį atvažiuoji – kaip šiuo atveju Vilnius, į kurį R. Treigys iš Klaipėdos atvažiuodavo kokių nors reikalų vedinas, skubėdamas prabėgdavo, o grįžtant prisiminimai apie vietas, kurias matė, praplaukdavo lyg sapnas, – žvilgsnis ir matymas paaštrėja. Tai, ką paaštrėjusiu žvilgsniu pamatė, fotomenininkas sudėjo į „(Ne)matomą Vilnių“.

Paroda Antano Mončio namuose-muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (0)