|
|
|
Darbėnų štetlas: sugrįžimas į praeitį
Į ekskursiją po spalvingą prieškario Darbėnų štetlą, arba žydų miestelį, visuomenę pakvietusi ilgametė Darbėnų pedagogė Irena Giniotienė supažindino, kas dar likę iš jo praeities. Darbėnuose gyvavusią gausią žydų bendruomenę šiandieną labiausiai primena kapinės palei kelią į Vaineikius ir vienas kitas statinys miestelio centre – buvusioje Turgaus aikštėje. Namai – arčiau sinagogos I. Giniotienė priminė, kad į Lietuvą pirmieji žydai atkeliavo XIV a., o įtakos tam turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai, kuriuose jis kreipėsi į Europos žydus amatininkus, kviesdamas juos atvykti į mūsų kraštą. Didysis kunigaikštis Vytautas 1388–1389 m. suteikė žydams privilegijų, jie buvo paskelbti laisvais žmonėmis – galėjo išpažinti savo tikėjimą, buvo garantuota jų sinagogų, kapinių apsauga. Pirmieji žydai kūrėsi slaviškose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, ir tik XVII–XVIII a. atkako į dabartinę Lietuvos teritoriją. Viena pirmųjų stiprių žydų bendruomenių mūsų krašte įsikūrė XVII a. pabaigoje Laukžemėje, nes arti buvo Šventosios uostas, per kurį ėjo svarbūs prekybos keliai. Ilgainiui žydai apsigyveno ir Darbėnuose: ligi II pasaulinio karo miestelyje gyveno per 9 tūkst. žmonių, trečdalis jų buvo žydai. Iš Laukžemės atvykę žydai namus statėsi miestelio centre – tuometinėje Turgaus aikštėje ir Skuodo gatvėje. „Atokiau kurtis jie tiesiog negalėjo, nes tradiciškai žydams gyventi reikėjo kuo arčiau sinagogos – maldų, susirinkimų vietos. Jei nuo namų iki sinagogos per šabą eiti reikėdavę daugiau kaip 1 km, – jau darbas, o tai reiškė nusižengimą įstatymui“, – kalbėjo I. Giniotienė. Sudegusi Darbėnų sinagoga stovėjo prie pat aikštės, – jai atminti neseniai pastatytas paminklinis stulpas. Įamžinta sionizmo veikėjo gimtinė Dabartinėje Pirties gatvėje – dėl to toks jos pavadinimas – veikė žydų pirtis, joje išsimaudę žydai eidavę švęsti šabą į sinagogą. Maldoms vadovavo rabinas, gyvenęs pastate buvusios ligoninės vietoje. Palangos gatvėje, manoma, išlikęs namas, kuriame 1856 m. gimė visame pasaulyje garsus sionizmo veikėjas Dovydas Volfsonas, sukūręs Izraelio valstybės vėliavą ir pasiūlęs pinigus pavadinti pagal Sionistinio kongreso dalyvių mokesčio – šekelio – pavadinimą. Vadinamasis mėlynasis namas miestelio aikštės kampe – buvusi žydo Viškino galanterijos parduotuvė, ten veikė ir kepykla. „Senieji žmonės pasakojo, kad rytais bandelėmis kvepėdavo visi Darbėnai“, – kalbėjo pedagogė. Dvi į šaligatvį įmontuotos atminimo plytelės kitapus aikštės primena, kad čia gyveno garsus miestelio fotografas Elijahu Bruckus, veikė Kvelerių krautuvė, jų dukterį Esterą ištiko itin tragiškas likimas. Dabartinėje aikštelėje priešais seniūniją stovėjo mokykla, kurios vedėjas buvo Mauša Evenšeinas, 1930-aisiais joje mokėsi 40 mokinių. Skuodo gatvėje prieškariu veikė skerdykla, o ties Nr.7 išlikę autentiški laiptai, vedę į parduotuvę.
Bendruomenės ženklas – kapinės „Kapinės Darbėnuose buvo įrengtos XVIII a. pabaigoje, tačiau pirmieji žmonės jose palaidoti XIX a. pradžioje. Ligi tol Darbėnų žydai saviškius laidodavo Laukžemės kapinėse. Čia žmonės laidoti ligi 1941-ųjų, kol miestelio žydų bendruomenė buvo visiškai sunaikinta“, – vedžiodama po kapines akcentavo I. Giniotienė. Žydų kapinės Darbėnuose išliko gana autentiškos, jos saugomos valstybės, o priežiūra rūpinasi seniūnija ir gimnazijos bendruomenė. Išliko 200 metų senumo tvora, viduje – ritualinių paslaugų namelis ir 98 antkapiniai paminklai. Tik vartai į kapines buvo atkurti 1993-aisiais. Paminklai – stačiakampio, namelio, arkos formų arba paprastos horizontalios plokštės, ant kai kurių išlikę įskaitomi užrašai – epitafijos. Mo< Iš paminklų, I. Giniotienės žodžiais, galima buvo spręsti apie socialinę ir turtinę padėtį: nameliai būdavo statomi kunigiškos kilmės, o plokštės – paprastiems asmenims. Ant paminklų galima aiškiai matyti iškaltus simbolius: Dovydo žvaigždę, menorą – 7-šakę žvakidę, paukštį, delnus suglaustais nykščiais. Paukštis žydams – taikos, ištikimybės simbolis, balandis simbolizavo jų tautą. Menora ir Dovydo žvaigždė susiję su žydams reikšmingu skaičiumi 7: septynios menoros šakos, Dovydo žvaigždės 6 kampai simbolizuoja, kad Dievas 6 dienas kūrė pasaulį, o septintąją – žvaigždės vidurys – ilsėjosi. Laidojimo apeigos „Jei tik spėdavo ir galėdavo, mirusįjį žydai palaidodavo tą pačią dieną. Kūną apiplaudavo, įvyniodavo į drobulę, guldydavo aukštielninka arba kniūbsčia į karstą, tarp pirštų įsprausdavo pagaliukų, kad Teismo dieną būtų lengviau atsikelti. Neturtingiems žydams turėdavo daugkartinio naudojimo karstų, – tam tarnavo ritualinių paslaugų namelis. Duobes laidoti kasdavo negilias – ligi 1,5 m, šonus apdėdavo lentomis“, – apie laidojimo tradicijas pasakojo istorijos mokytoja. Po laidotuvių gedėtojai tuoj plaudavo rankas. Iš visų indų išpildavo vandenį, kad iš namų nuvytų mirtį. Septynias dienas gedėdami nevalgė mėsos, negėrė vyno, vyrai neskuto barzdos. Minėdavo iškeliavusio žmogaus 7 ir 30-dienius po jo mirties bei metines.
|
|
