– Aš nei už, nei prieš naują tradiciją – laidojimą urnose. Bet pati norėčiau, kad su manim atsiveikintų pagal senąjį paprotį, kaip buvo iš kartos į kartą. Tačiau šį klausimą geriau paliksiu spręsti artimiesiems, tegul daro, kaip jiems geriau – man jau bus tas pats.
Edmundas LEUGAUDAS:
– Pats esu linkęs būti palaidotas tradiciškai, bet, kadangi pastaruoju metu atsiranda daug problemų dėl vietų kapinėse, neprieštaraučiau, ir kad sudegintų. Pastarąjį kartą dalyvavau pusbrolio laidotuvėse. Išlydėjom į krematoriumą karste, palaidojom urnoje – viskas normaliai.
Eglė URBONĖ:
– Labiau pritariu tradicijai deginti. Kai ateis ta diena, ir aš geriau norėčiau būti kremuota. Niekada nepatiko tie „sodai“ kapinėse, nemėgau ir giedojimų, sėdėjimų prie karsto kelias paras. Žmogus išėjo – ir išėjo, jo nebėra, liko tik kūnas.
Ernestas LUČAUSKAS:
– Esmė ta, kad žmonės šiais laikais gali apsispręsti, pasirinkti priimtiną laidojimo būdą, pranešti artimiesiems, kaip norėtų būti palaidoti. Ta diena vis tiek kada nors ateis visiems. Bet aš tokių klausimų dar nesprendžiu, kol kas palieku likimo valiai.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
