|
|
|
Apie lašinius, „rūkytus“ puode
„Anksčiau šeimininkės taip gamino iš biednystės, o mes dabar – iš smalsumo“, – iš užmaršties prikėlusi jos šeimoje naudotą senovinį lašinių „rūkymo“ būdą, juokavo asociacijos „Pajūrio bendruomenė“ pirmininkė rūdaitiškė Gražina Katkuvienė. Svogūnų lukštų ir slyvų paslaptis Kilogramą lašinių, o dar geriau – šoninės, Gražina pirmiausia gerai įtrina dviem galvomis česnako ir trim šaukštais pipirų. Prieskoniais pagardintą „šmotą“ mėsos įdeda į iš anksto pasiruoštą puodą, kurio dugnas išklotas gera sauja svogūnų lukštų. Įmeta 10 džiovintų slyvų, tuomet užberia 200 gramų druskos ir vieną šaukštą cukraus, užpila apie litrą vandens, prideda dar porą saujų svogūnų lukštų ir verda ne mažiau kaip 25–30 minučių – nelygu, ar mėsos nori šalto, ar karšto „rūkymo“. Kurie renkasi pirmąjį variantą, paverda šiek tiek trumpiau, kurie antrąjį – ilgiau. Pati G. Katkuvienė, atsižvelgusi į šeimos narių pageidavimus, pusę gabalo „rūko“ vienaip, pusę – kitaip. Mėsą išvirus, tame nuovire uždengtą reikia palikti mažiausiai pusdieniui, kad visi komponentai įsigertų. Išėmus padėti ant pjaustymo lentelės, kad nuvarvėtų, nusausėtų. Apdengti kita lentele ir paslėgti. Atvėsusį gaminį suvynioti į maistinę plėvelę. Šaldytuve taip „išrūkyta“ gražiai gelsva arba rusva kvepianti mėsa puikiai išsilaikys apie 2 savaites, o šaldiklyje – ir gerokai ilgiau. Lygiai toks pat procesas ir „rūkant“ į marlę suvyniotą maltą mėsą – nereikės parduotuvėje pirkti dešrų. Anot pašnekovės, dūmo įvaizdį ir skonį mėsai suteikia būtent auksiniai svogūnų laiškai ir džiovintos slyvos. Receptai – galvoje, o ne knygose Kai per šią Rudens derliaus ir Moliūgo šventę Kretingos rajono seniūnijų šeimininkės nėrėsi iš kailio, gavusios užduotį pademonstruoti, ką įdomaus geba „sukurpti“ iš lašinių, Gražina ilgai nemąstė. „Mano mama tebuvo baigusi 4 klases, bet kaime garsėjo kaip gera šeimininkė. Pigių, gardžių, iš pirmo žvilgsnio neįprastų valgių ji prigalvodavo, rodos, iš nieko. Ruošdamasi šventei, aš tiesiog prisiminiau, kad ypač per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas – ant šeimos stalo visuomet turėdavom būtent tokiu būdu „išrūkytų“ lašinių“, – atviravo rūdaitiškė. Anot pašnekovės, tuomet dar nebuvo mados receptus užrašyti – reikėjo ingredientus ir eilės tvarką dėtis į galvą. Todėl, pagal mamos receptą ruošiant lašinius, Gražinai teko praktikuotis ir pasimokyti iš klaidų. Iš pradžių į puodą ji dėjo tik vieną saują svogūnų – mėsos spalva išėjo per blanki, akivaizdu, kad lukštų buvo per mažai. Dėjo 5 džiovintas slyvas – skonis ne kaip dūmo, vadinasi, ir slyvų reikėjo daugiau. „Aš ir dabar jokių knygų apie kulinariją namuose nelaikau – turėjau vienintelį žinyną, bet ir tą patį vyriausiai anūkei atidaviau“, – linksmai pasakojo G. Katkuvienė. Ji pridūrė, kad mėsą ypač skanu valgyti su obuoliene ir krienais. Kol šių gėrybių dar pilni sodai ir daržai, patarė suskubti pasiruošti žiemai.
|
|
