Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Rotušės aikštėje nušvito atkurtas raudonplytis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2020-10-23
Prieš kelerius metus įsigijęs apleistą pastatą pačiame miesto centre, Aurimas Juška išsikėlė sau tikslą jį restauruoti. Nuo šiol tai vienas gražiausių namų prie Rotušės aikštės.

Kretingiškių akį savo grožiu ir savita architektūra traukia baigiamas restauruoti vienas seniausių XIX a. pabaigos civilinių pastatų ant Rotušės a.–Vytauto g. kampo. Už poros savaičių, tikino statinio savininkas Aurimas Juška, bus nuimtos apsauginės tvoros, o už mėnesio šis raudono mūro „gražuolis“ atvers duris – jame įsikurs parduotuvės.

Įsigijo iš kelių savininkų

„Jis buvo, ko gero, labiausiai apleistas statinys miesto centre, bet dabar jau lyg ir užmiršau apie tai. Neslėpsiu, tokio rezultato, kokį matau dabar, nesitikėjau nė pats“, – besibaigiančia restauracija džiaugėsi 36-erių A. Juška, vadovaujantis nekilnojamojo turto nuoma užsiimančiai bendrovei „AJPRO“. Jis neslėpė, kad prieš kelerius metus statinį įsigijo iš 5 jo šeimininkų.

Pastatas, per privatizaciją išdalintas dalimis, kurios nesyk perparduotos, buvo avarinės būklės. Namas atsidūrė ant griuvimo ribos – ankstesniems šeimininkams nerūpėjo jį sutvarkyti. Tačiau A. Juška jau turėjo aiškią viziją pastatą prikelti: iš žmonių pasakojimų žinojo jį esant seną ir kažkada buvusį puošnų.

Kai nusipirko, viduje nieko autentiško nebuvo likę, nes pastato paskirtis nesyk keitėsi. Aurimas dar prisimena jame veikus kulinariją ir ledų barą, kai jis vaikystėje atbėgdavo pas savo močiutę Mariją Danišauskienę, tuomet dirbusią konditerijos ceche. Išlikusi anų laikų nostalgija, o ir tai, kad amžinatilsį jo močiutė pažinojo daugelį senųjų savininkų, padėjo atsekti kontaktus, perkant tą namą.

Turėjo tikslą – restauruoti

„Sudėtingas, lėtas, meistrams – labai atsakingas, o man – gana brangus darbas padarytas, – kalbėjo raudonojo mūrinuko savininkas. Jis nenorėjo atskleisti konkrečios sumos, kiek kainavo restauracija, tačiau sakė, kad nugriauti ir naujai pastatyti būtų buvę gerokai pigiau. – Bet aš turėjau tikslą restauruoti nykstantį paveldą.“

Pasak verslininko, ilgiausiai užtruko sutvarkyti dokumentus, atlikti tyrimus, nustatant pastato vertingąsias savybes. Gerų žodžių jis negilėjo Kretingos muziejaus istorikui Juliui Kanarskui, atlikusiam istorinius tyrimus ir pagal senas fotografijas padėjusiam identifikuoti namo išorę, taip pat – paveldosaugininkui Algirdui Mulvinskui, kuris talkino tvarkant dokumentus. Restauracijos darbai buvo patikėti patirtį turintiems meistrams, – šie juos atliko per pusantrų metų.

Imantis darbų, iš senojo pastato bebuvo likę tik autentiški pamatai ir dalis mūrinės sienos, kurią griauti reikėję itin atsargiai.

Istorinėse nuotraukose atsispindi, kaip keitėsi namo išorė nuo 1910-ųjų iki 1970 metų.

Naudojo autentiškas plytas

„Raudonos plytos buvo itin tausojamos, – nuvalius iš I aukšto jos buvo panaudotos II aukšto fasadui. Būtume norėję visą fasadą išmūryti plytomis, bet restauruojant buvo pasirinktas gražiausias jo vaizdas su šviesiai nutinkuota apačia. Nesyk nukentėjęs per gaisrus, taip jis atrodė atstatytas prieš 100 metų. Restauracijai ir pasirinkome šį variantą. Pritrūkus raudonų plytų, važinėjome po Žemaitiją, kol Mažeikiuose radome ir nupirkome to paties laikotarpio ir toje pačioje plytinėje išdegtų“, – pastato atkūrimo subtilybes atskleidė pašnekovas.

Imituojant senovišką aplinką, jis sumanė pastatą apšviesti: sienose įmontuota 14 sendintų šviestuvų, ir dar vienas per vidurį, kad išryškintų į trikampį sueinantį frontoną.

Atkurto pastato patalpas jo savininkas išnuomojo verslo įmonėms: į jį sugrįš parduotuvė „Sidabro lietus“, į I aukštą persikels „Eurokosas“, o II aukšte įsikurs dėvėtų rūbų tinklas „Gausa“.

Priestatas nepuošia aplinkos

Pastato išoriniam vaizdui „koją kiša“ priestatas, likęs iš sovietmečio ir priklausąs vienai savininkei. „Bandėme įsigyti, tačiau nesutiko, planuoja jį tvarkyti pati“, – sakė A. Juška.

Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė, pasidžiaugusi atkurtu pastatu, tikisi, kad A. Juškos iniciatyva taps užkrečiančiu pavyzdžiu ir kitiems apleistų namų savininkams, tarp jų – ir šio priestato, kuris įtrauktas į neprižiūrimų statinių sąrašą.

„Malonu, kad viena kretingiškių šeima ėmėsi restauruoti tokioje svarbioje Kretingos miesto vietoje esantį pastatą. Nesiekė nugriauti, bet atvirkščiai – turėjo tikslą išsaugoti. Nuo šiol šis raudono mūras suteiks gyvybės visam Kretingos senamiesčiui“, – įsitikinęs J. Kanarskas.

---

Istoriko Juliaus Kanarsko komentaras:

– Restauruotas mūrinukas yra seniausias išlikęs civilinis statinys mieste, pastatytas po 1889-aisiais prasiautusio gaisro, beje, vienmetis su evangelikų liuteronų parapijos klebonija Kęstučio g. pradžioje.

Iš kitų jis išsiskyrė savo architektūra: apačia – tinkuota, o viršus, vadinamasis ertikis, – raudono mūro. Jį puošė figūriniai karnizai, kurie dabar atkurti. Puošnus frontonas viršum pagrindinio įėjimo į pastatą po karo buvo sunaikintas, dabar – atkurtas. Prieš I pasaulinį karą iš Vytauto gatvės pusės buvo pristatytas mezoninas – mansarda viršum stogo. Ji buvo gana gremėzdiška, todėl atsisakyta ją atkurti.

Kam priklausė šis pastatas nuo jo atsiradimo, tikslių žinių nėra. Žinoma, kad jame iš pradžių veikė žydo S. Livšico nereceptinių vaistų ir medicinos reikmenų parduotuvė. Tarpukariu žydas Jokūbas Rabinavičius jame buvo atidaręs optikos parduotuvę, kitos patalpos nuomotos: I aukšte veikė knygynas, verslininkų klubas, kavinė, o II a. buvo įrengtas viešbutis.

Per 1941-ųjų gaisrą šis pastatas daug nenukentėjo. Po karo jame įsikūrė Kretingos miesto vykdomasis komitetas, iš Šv. Antano namelio buvo perkelta spaustuvė. Vėliau, išsikėlus savivaldybei, namas buvo perduotas rajkoopsąjungai: atidarytas restoranas, o po to – kulinarija su gamybos cechais, viršuje patalpos nuomotos įvairioms organizacijoms.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas