Senieji vondėnvarde: paslaptingi, ėškalbingi

Kalbininkė Jūratė Laučiūtė – Kretinguo, pri ėš Vaineikiu mėškū ėštekontiuos Akmenuos opės, katra nu Bajuoru jau vadėnama Danė (Dangė), nuors, muokslininkės isėtėkėnėmu, galieto vadintėis Danija.

Mažiejont gyventuoju, dalis kaimū ka ėr ėšnykst, bet apie tautuos gyvenėma tuos vėituos pasaka vietuovarde ė vondėnvarde – opės, ežera. Humanėtariniu muokslu daktare darbienėškė Jūrate Laučiūte iduomesni yr vondėnvarde, nes anėi ėlgiause ėšsėlaikė nepakėtė.

Kalbas tor ė bruoliu, ė seserū

Kap sakė J. Laučiūtė, žmuonis dar nestatė kaimū, gyvenvietiu, miestu, bet opės jau bova svarbės. Priš 2-3 a 4 tūkstontius metu mūsa krašta bova apaugė mėškas, pro anus sunke galiejė prasėbrautė, veinintelis patėkėms kels ė bova opės arba ežera, katrims pirmėisiems ė doutė pavadėnėma. Vėns seniausiu – Salonts. Ta opė tekiejė ne vėina tūkstonti metu, pakol atsėrada Salontū miestelis.

O kap nustata vondėnvardiu omžiu? Kalbas, kap ėr žmuonis, tor gėmėnės: tievos, muotinas, bruolios, seseris, posseserės, buočios... Mūsa, žemaitiu, kalba yr baltu kalbū vėina gropė.

„Aš pritaru sava bovosiam geram bičiuliou pruofesuoriou a. a. Aleksou Gėrdeniou ė dabar Šiauliū universiteta duocėntou Juozou Pabrieža, katrėi laika, ka žemaitiu bova tuoki pat baltu kalbū savaronkėška šaka, kap lietoviu, kuršiu, latviu“, – sakė muokslu daktarė. Anuos žuodes, lietove, žemaite tor muotėna ė tieva – baltu kalbas. O baltu kalbas so kėtuom sava sesiem – slavu, germanu – ien i dėdėlė indoeuruopietiu kalbū šeima. Giminystė nustatuoma paveiziejos, ka yr panaši žuode, linksne, galūnės. Pagal tū gal soprastė, katrėi artesni, katrėi tuolesni gėmėnės. Žemaite so lietoves sosėšnek be dėdėliuos bieduos, o jau so latves – sunkiau, so lėnkas – dar sunkiau, bet vėina kėta žuodi sopront. Kuo daugiau panašomu, tuo gėmėnie artimesnė.

So vondėnvardes ta pati istuorėjė. Būn, ka opės tus patius pavadėnėmus tor ė Lietovuo, ė Rusijuo, ė Prancūzėjuo, ė dar kor nuors. Pavyzdžiou, Salonts tek per Salontus Kretinguos rajuonė, bet Pėitū Ukrainuo yr opelė Solučka (Dnestra aukštupys). Muokslininka tor nosėstatė diesnios: lietoviu, baltu garsus „a“ Ukrainuo, Rusijuo atėtink garsa „o“. Vadėnas, Solučka ė Salonts yr tuos patiuos indoeuropietiu gėntėis, katra priš kuokios 5 tūkstontius metu klaikėniejė po Euruopa, doutė pavadėnėmą. Vėina tuos gėntėis šaka atklyda i mūsa Žemaitėjė, opė tep ė palėka: pri mūsa – Salonts, Ukrainuo – Solučka, Šveicarijuo yr Salantija. J. Laučiūtė palygėna: lietovėška „salantis“ yr dalyvis – kap „bėgti – bėgantis“. Lietovėšks veiksmažuodis „salti“ reišk „tekietė“, ta opė Salants ė kėlės nu žuodi „salti“.

Akmena – Danėjė būtu teisingiau?

Kėts sens opės pavadėnėms – Minijė. Tas pavadėnėms keists: diel kuo Minijė? No, bet, kap saka, yr lietovėški žuode myniuoti, minti, žemaitėšks žuodis mynė gal reikštė driegna, sotrypta vėita... Vuokėšks Minijės pavadėnėms yr Mingė, Šėlotės kraštė torem ė Mingės kaima.

Kretinguo tek opė Akmena – vėskas so ana aiško: yr lietovėšks žuodis akmou, žemaitėška– kūlis. Bet Akmena vės tėik majedni opė: sava vėdorie ana pakeit pavadėnėma, pavėrst i Dangė. Muokslininka rekalau, ka būto vadėnama Danė, saka, so „g“, kap yr pagal vuokietius, netink. J. Laučiūte kėlst klausėms, kodiel tad neatstatyts archajėšks indoeuruopietėšks pavadėnėms Danijė? Torieto būtė vėsa puokštė pagal vėina sistema pavadintu opiu: Minijė, Gilijė, Danėje. O šaknis „dan“ tereišk tik žuodi „opė“.

„Bet mes galem didžioutys, ka sava senūsios opiu pavadėnėmus ėšlaikiem. Gėntis keities – priš žemaitius gyvena kurše, priš kuršius dar kėti, o pavadėnėma ėšlaikytė“, – pasėdžiaugė „Pajūri naujienu“ pašnekuovė.

Kap tik daba ana yr pakvėista apie vondėnvardžius skaitytė pranešėma Vėlniou būsėmuo istuorėku konferėncijuo „Lietova vėlyvases antikas laikas ė onkstyvasias vėdoromžes“. Kap sakė humanitariniu muokslu daktarė, istuorėkams parūpa, kap pagal sava atsektos vondėnvardžius kalbininka gal nustatytė, katruos vėituos yr gyvenė balta? Pasėveiziejė i istuorėnius raštus, anėi rond, ka graiku geuografs Klaudijas Ptolemajas, gyvenės II Kristaus eras omžiou, sava rašytėniūs darbūs aprašė, kuokės gėntis gyvena Baltėjės jūras, katra seniau vadėnuos Sarmatu vondėnynu, baseinė. Daug gėnčiū ėšvardėna, tarp anū pėrmasis pamėniejė galindus ė sūdinus.

Pagal finu muodeli – so žuodiu „upis“

Dabartėnie Kaliningrada sritie, pri Nemona žiuočiu, kažkumet gyvena fina – suomiu gėntis.

„Istuorikam nerame: kap tėj fina tuokiuo vėituo, kor mūsa baltu gėntis, atsėrada? O mes, kalbininka, siedam sau rami, nes žėnuom: vondėnvarde tep patvėrtėna“, – sakė J. Laučiūtė.

Ėš vėsa Lietovuos terituorėjuo, ne tik Žemaitėjo, gal rastė opiu pavadėnėmu, katrū kilmies nepaaiškinsi – ni lietoviu, ni koršiu. Bet yr opiu vardū sodaryma muodelis, kumet pajem vėina žuodi šakni ė pri anuo prided žuodi „upis“. Lietovuo tuokiū – dėdėle daug, pavyzdžiou: Dubupis, Graistupis, Sertupis, Lazdupis, Kūlupis ir t. t. Daugiause tep sodarytu pavadėnėmu – Žemaitėjuo, pri jūra. Minijės opės baseinė tep sodarytu opiu pavadėnėmu gal soskaičioutė apie 10. Tuoki muodeli netor ni slava, ni lėnka, ožtat anū miegst suome – tėi patis fina. Anėj ne tik opiu, bet ėr ežerū pavadėnėmus pagal tū muodeli sodara – vondėns telkėnes, katrū pavadėnėma sodaryti pri žuodi šaknėis pridūrus žuodi „jarvi“, katras ėšvertus reišk „ežers“, nukluota dar ė vėsa Estijės dalis, ė dalis Rusijės, kor gyvena suomiu-finu gėntis. Vadėnas, Pietrytiniam Baltijės jūras baseinė, kor dabar Kaliningrada sritis, senuos kuršiu žemies, priš 5 tūkstontius metu yr klajuojusės suomiu gėntis ė palėkosės tuoki vandėnvardžiu sudaryma muodeli: žuodi šaknis plius „upis“.

„Mes, kalbininka, tū jau žėnuom, dabar istuorėka tor duomietėis, o archeuoluoga – atrastė tou archeuoluogėnė kultūra, katra būtu sietina so gera anims žėnuomuoms kutūruoms“, – kalbiejė J. Laučiūtė. Ana pridiejė, ka pagal tuoki muodeli sodaryti ė pavadėnėma tū baltėšku opiu, katruos tek per Rusijė, Baltarusijė, tik čia pasėkeit garsus „u“ – pavėrst i „o“ arba vėsai iškrent.

Kisupė – atradėms, katrou gal didžioutys Muokslininkė sakė daug tyrėniejusi Okas (ėšvertus i lietoviu kalba „akis“) baseina vondėnvardžius – yr i žemaitiu panašiū. Sakykem, opės pavadėnėms Pilupa, kumet Žemaitėjuo torem žuodi „pylūtis“ („ančiuks“). Dar iduomiau su opės pavadėnėmu Antupovka, katruo kilmie gal būtė nu lietovėška žuodi „antis“. J. Laučiūtė akcėntava, ka rusu kalbuo nuosėnėniu dvėgarsiu, kap „an“, nier, vadėnas, tuos vėituos tėkra kažkumet galiejė būtė nuklajuojė žemaite.

Tyrėniedama Okas baseina baltėškas kilmies vondėnvardžius, J. Laučiūtė aptėka ė upeli Kispa. „Veizo pavadėnėma sodaryma diesnios, pagal vėskū baltėška skombieto Kisupa. Aš kuokios do metos vargau, ėiškuodama, ėš kor galieto būtė tas pavadėnėms, o per šiuou istuorėku konferencėjė Vėlniou galiesio pasakytė, ka atradau dar vėina baltėška opės pavadėnėma – šalėp mūsa, čia pat, yr tuoks Minijės intaks Kisupė. Isėvaizdoukėt, kartas muokslininks diel tuokiū atradėmu ė gyveni vėsa gyvenėma – šiorpis mon en iš laimės, ka pagalvuoju“, – sava atradėmu džiaugies kalbininkė.

---

MŪSA KURIEJĒ

Žemaitėški haiku

ka vies mon tvatėj

per makaulė truopnē

aš monā krontė

vondou banguom lėp

ons kontrē kuopas kībėn

tēp krontā gīmst

nebijuok lītaus

ons pelkiū opiū jūrās

ī meilos tievs 

pasiota Bangpatis draikuos 

vuo tep truopne suriedyts

pasaulė pabonga

Nerijus STASIULIS

---

ŽUODĪNIELIS

Kerežioties – pyktis

Kernoti – terlioti

Kėsalis – kupstas

Madaruoti – judinti

Malgysta – melagystė

Manginti – mankštinti

Mitrus – vikrus

Pramanioti – pravardžiuoti

Navalyti – versti

Navatnas – keistas

Nažutka – moteriška palaidinė

Niekti – neigiamai vertinti pašvaipa kas nerimtas

Patvaiskis – lengvabūdis

Pavožnus – gerbtinas

Pažytka – nauda

Peckelynė – ilgas nuobodus darbas

Pečenka – kepsnys

Perkšmas – skirsnis, skyrelis

Pėpis – kas netikęs, išgveręs

Pėste – pėsčiomis

Nupėžti – nukreipti

Rikinti – klaidinti

Riečė – kuo nors susijusių žmonių aplinka

Iššimkuoti – po truputį ištuštinti

Šinavoti – gerbti, mylėti

Šinka – kumpis

Šikšna – neišdirbta oda

---

Šiū laikū pasaka

Atsėmenam, ka sena ė dėdėle garsi ont vėsa svieta valstybė – Graikėjė – na tep sene nabsogebiejė sošelptė sava pėnsininku. Anei tėik ėsėgonda, ka somažies pėnsėjės, sogniaužė kumstius, poulė į gatvės ė pradieje eš vėsuos gerklies šauktė. Graiku valdė gondėna, ka, je muokies daugiau nego gal, bankrotous valstybė.

Mūsėške diel iduomoma pradiejė aiškintėis, kuokės tėn tuos pėnsėjės yr. Ė pasėruodė, ka graika gaun trėguba ož mūsa pėnsininkus. Bet mūsėje kap pelės po šlouto tyl – ani krust. Vo tėi graika, ka ė „maža“ gaun, vėstėik plėmp sau kava a vyna vėsuokiuos kavėnies, i katras mūsa vargšelems – tik par longą pasėveizietė. Tėkra, gėrdiejau, ka kartas Vėlniou pėnsininkams verslininka dar doud kavuos šlakieli veltou, bet ka kėtor tep būtom – nagėrdiejau.

Dėdėle gera, ka ė mes, na tik graika, torem dėdėli išminčiu. Ons yr kėlės ėš senuos, dėdėle garsiuos ė kėlmingas žemaitiu giminies. Vėin pavardie kon saka – Erelėckis. Dėdėle mondros, ėš šuona par sava aki vėskon gera mata, vėskon gret ė teisinga sopront. Ons galietom būtė ė prazėdėnts, aš ož anoun balsoutiuo. Erelėckis ėštyrėniejė, ka na tik pėnsėninka, vo ė ūkininka Graikėjuo gaun čiut na trėgobas pašalpas, nago mūsėške. Ė vėina dėina anuo pruotinguo galvuo kėla mintės, ka rekietom kažėn kuokė Briūselė prašytė, ka Lietova sokeistom vėituom so tou Graikėjė. Tumet graika pamatytom, kap Lietovuo gyventė – ė pečios patims kūrentė, ė šėltū drabūžiu ėiškuotė.

Vo diel tū pėnsėju... Jog senas laikas karšinče aple tuokės nė girdiet nagėrdiejė, nieks nieka anims namuokieje – gyvena, kap ėšen. „Pėnsėjė“ – kažkėinuo somėslyts dakts.

Vo ėr diel pašalpū ūkėninkams... Nieks ni sapnie nasapnava, ka kumet būs kaimietiou dar ė primuokieta, ka tik ons naartom sava žemės, žiuopsuotom i pėivas.

Zenutė BERŽONSKIENĖ

• Rašyti komentarą (9)