|
|
|
Ateitis yra būsimoji praeitis
1935-aisiais įkurtas Kretingos muziejus mini savo veiklos 85-erių metų sukaktį. Jau keturis dešimtmečius – nuo 1980 metų muziejui vadovauja Vida Kanapkienė už nuopelnus atkuriant dvaro sodybą kretingiškių šmaikščiai pavadinama grafiene. Muziejus iš broliams pranciškonams sugrąžintų vienuolyno patalpų į Kretingos dvaro sodybą – grafų Tiškevičių rūmus persikraustė 1992 metais. – Su muziejaus kolektyvu jau paminėjote ne vieną įstaigos sukaktį. Kuo jubiliejiniai metai skiriasi nuo eilinių? – Jubiliejiniai metai yra ypatingi tuo, kad įvertinu save, bandau įvertinti kolektyvą – kas yra padaryta, ką dar reikėtų nuveikti, kokios galėtų būti tolimesnės perspektyvos. Dirbame, kuriame kasdien, tačiau jubiliejiniai metai yra veiklos apibendrinimo laikas. Džiaugiuosi, kad muziejui persikrausčius į dvaro sodybą, su kolektyvu galėjome realizuoti tai, kas mano suvokimu, buvo svarbiausia – įrodyti, kad Kretinga turi išskirtinę dvaro sodybą, su Žiemos sodu, istoriniu parku, kad šioje sodyboje yra dvarvietė ir mūsų didžiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus, kitų didikų, daug padariusių krašto vystymuisi. J. K. Chodkevičius nusipelnė ne tik Kretingai, bet ir visai Europai. Jis yra dydis karvedys, bet per mažai įvertintas. – Kretingos muziejaus ženklas – grifas su kardu – yra Chodkevičių šeimos herbe. – Ir, ačiū Dievui, kad atėjus man dirbti į muziejų, šovė mintis dėl muziejaus ženklo – grifonas pakėlęs kalaviją. Mes taip pat muziejaus, ypač infrastruktūros, kūrime nuolatos ėjome su tuo grifono kalaviju: reikėjo iškovoti, kad žemės ūkio technika nevažinėtų po dvaro parką, kad tvenkinio pakrantėje dabartinio kryžiaus vietoje nestatytų degalinės, nes buvo kažkoks ar proto aptemimas, ar nesuvokimas, ar toks pataikavimas dvarų kultūrą, jos reikšmę menkinusiai ideologijai. Dabar yra kitas kraštutinumas – mes labai pataikaujame viskam, kas vakarietiška, pamiršdami, kad turime savo kalbą, tradicijas. Per daug esame įsitraukę ir į tą technologijų žaidimą. Užmirštam savo krašto, žemės savitumą, kas mes tokie. – Dvaro sodyba nuo 1992-ųjų iki dabar pasikeitė: atnaujinta ratinė, ūkvedžio namas, atkurtas Mergaitės su skėčiu fontanas, veranda, nugriautas sovietmetį pastatytas baltų silikatinių plytų rūmų priestatas, parką darkiusi katilinė, parke įrengtas astronominis kalendorius. Puoselėjant dvarą darbų padaryta gerokai daugiau, negu čia išvardinta. Kaip pavyko tą padaryti? – Kadangi esu užsispyrusi žemaitė, visas savo pastangas ir kolektyvą nukreipiau Kretingos dvarui atstatyti. Tą sėkmės istoriją nuo 1992-ųjų, kai mes čia įsikėlėme, rašėme sunkiai. Mums pavyko: išvadavome iš sovietmečio bjaurios urbanizacijos dvaro parko erdves, jas išgryninome. Dabar vietoj buvusio rūmų priestato žydi hortenzijos, pasodintos rožės, o šį pavasarį buvusios katilinės vietoje magnolijų giraitė džiugino lankytojus pirmaisiais žiedais. Na štai, pasidaviau romantikai, bet po tuo slypi titaniškas darbas. Mūsų sėkmės metraštyje – ir grafų Tiškevičių šeimos sarkofagų suradimas. Tiek metų nežinojome, kur Žiemos sodo statytojų ir Palangos kurorto įkūrėjų amžino poilsio vieta. Pavyko rasti sarkofagus ir iš muziejaus specialiųjų lėšų (uždirbtų iš lankytojų) juos restauruoti, identifikuoti palaikus. Tai didelis, brangus darbas. Senosiose miesto kapinėse atstatėme grafų Tiškevičių koplyčią. Mane visą tą laiką lyg kažkoks angelas sargas vedė. Gal kai stengiesi, dirbi nuosekliai, tai ir Chodkevičių ar Tiškevičių angelas padeda (juokdamasi). Per 28-erius muziejaus dvare metus atstatyti 6 pastatai, parengtos 7 naujos ekspozicijos, suvienytomis Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis, prisidedant Savivaldybei įgyvendinta daug kitų projektų. Mes be projektų negyvename. Štai per 2016–2020 metų laikotarpį įgyvendinome 3 projektus, ir dabar pradėjome 4-ą – Žiemos sodo modernizavimo ir pritaikymo neįgaliesiems. Grafų Tiškevičių koplyčios renovacija 2018 metais kainavo 228 tūkst. eurų, tradicinio amatų centro ir Kretingos dvaro pastatų ansamblio plėtra – 109 tūkst. eurų, dvaro sodybos rūmų tvarkybos, rekonstravimo darbai atkuriant verandą – 224 tūkst. eurų. Žiemos sodo remontas kainuos apie 700 tūkst. eurų – bus pakeisti visi stogo stiklo paketai, sutvarkytos sodo vėdinimo sistemos, pakeisti vandens siurbliai, kad žuvims baseinuose būtų tiekiamas švarus vanduo, bus įrengtos ant langų žaliuzės, Žiemos sodą perdažys. – Kretinga garsėja statybų vilkinimu, kaip muziejuje to išvengėte? – Visi rangos darbų pirkimai vyksta pagal viešųjų pirkimų tvarką. Esame labai aukštai iškėlę kvalifikacinę kartelę rangovams, todėl rangovai ir jų samdomus subrangovus yra gerai išsijoję. Viską darome skaidriai ir sąžiningai: už kiek laimi, už tiek padaro, visi objektui skirti pinigai ten ir nugula. Muziejui pasisekė, kad darbus vykdė „Pamario restauratorius“. – Tenka išgirsti, jog muziejuje tiek padaryta, kad V. Kanapkienei belieka ramiai direktoriauti. – Gal kas nors ir pamąsto: pastatai restauruoti, įrengtos naujos ekspozicijos, tad galima ir prie rašomojo stalo rymoti. Taip nėra, pastatai, kaip žmonės, gyvena savo gyvenimą ir kiekvienais metais su komanda juos apžiūrime – kur įtrūkę ir pan., ką reikia sutvarkyti. Aš ir smulkmenas (juokdamasi) – voratinklius rūmuose ar kiaulpienę ne vietoje išdygusią matau. Kiekvienais metais suplanuojame ir einamuosius remontus. O norint sulaukti kuo daugiau lankytojų, tenka pasukti galvas, kokiomis inovacijomis juos sudominti, kaip neatsilikti nuo šiuolaikinio gyvenimo. Visą laiką esame judėjime, ramiai gyventi neduoda pats gyvenimas ir žmonės. Mūsų krašte yra tiek iškilių asmenybių, negali jų nepastebėti. Todėl rengiame ciklo „Metai ir žmonės“ vakarus. Ir profesoriaus V. A. Bumelio toks renginys buvo, ir tautodailininkų Alfonso Skiesgilo vyresniojo, Adolfo Viluckio, kitų. Kretingos kraštas turtingas gabių, kūrybingų ir darbščių žmonių. Mes turime folklorinius ansamblius, teatrus, chorus, tiek perlų, juos reikia supinti į Kretingos laurų vainiką, ir muziejus tą daro: į vieną pina ir pastatus, ir žmones, ir ekspozicijas, nes visi galai čia – į muziejų sueina. Dabar mūsų kuriama ateitis yra būsimoji praeitis, kokią ją sukursime, tokią ir turėsime. – Ne visuomet viskas ėjosi lyg sviestu patepta, atskirais laikotarpiais jūsų veiklai muziejuje priešinosi ir Savivaldybės tarybos politikai, vadovai. – Kiek esu patyrusi streso: ant kilimėlio ir vėl ant kilimėlio Savivaldybės tarybos posėdžiuose, kur turėdavau atsakinėti, kodėl kurapkoms nėra lesyklų, kodėl dvaro parke nežydi rožės, medžiuose per mažai inkilų įkelta. Neklausė, kaip sekasi vykdyti projektus, apie esminius dalykus, muziejaus ateities planus. Aš muziejaus ūkyje susitvarkau, bet jūs – politikai, padėkite, pažerkite dar įdomesnių idėjų, minčių muziejaus strategijai. Kažkodėl ilgą laiką muziejus nebuvo mūsų Savivaldybės vadovų veiklos prioritetų sąraše. Tas parkas galėjo atrodyti daug gražiau, jei pinigėliai būtų nukreipti tvenkiniams sutvarkyti. Atverti lankytojams tvenkinius šiandieną yra iššūkis, kurį įveikti turime pirmiausia. Kai atstatėme rūmų verandą, dar platesnėmis akimis pamatėme, kokie jie apleisti. Turime tvenkinius išvalyti, atstatyti krioklio grotą. Matau, kaip žmonės vakarais vaikšto aplink verandą, rymo prie metalinės tvorelės ir žiūri į užpelkėjusį tvenkinį. Ką gi ten pamatysi? Varles, dumblą, meldus. O turi trykšti fontanas, plaukioti valtelės. Ant vandens turi būti organizuojamos jaukios – dvariškos, ramybę, atgaivą teikiančios pramogos. Šiuolaikinio pasaulio žmonės yra išderinti, nuskurdinti visų tų banalių televizijos programų, interneto, socialinių tinklų menkavertės, dar ir klaidinančios informacijos srauto. Nuolatinėje psichologinėje įtampoje mus lietuvius laiko mūsų valdžia. Dalios Grybauskaitės metais buvo „Mus puls rusai“. Mano nuomone, per daug lozonginių pareiškimų dėl įvykių Baltarusijoje. Norėtųsi subtilesnės, gilesnės diplomatijos, o ne kažkokio erzinimosi. Nesakau, kad turime bijoti, būti abejingi įvykiams kaimyninėje valstybėje, bet turėtume elgtis brandžiau, santūriau, tada ir kiekvienas viešoje erdvėje pasakytas žodis bus svaresnis. Žmonės pavargsta nuo kiekvieną vakarą apie tą patį sukamų žinių. Kodėl valstybė turi mesti milijonus psichologinei pagalbai? Ne vien dėl COVID-19 pandemijos, ir dėl visos šitos nebrandžios politinės kultūros valstybės viršūnėse, savivaldybėse irgi. Dabartinė Savivaldybės valdžia ant kilimėlio nebekviečia. Pirmąkart per mano vadovavimą muziejui Savivaldybė be didelių įtikinėjimų ėmėsi nugriauti dar vieną dvaro sodybos svetimkūnį Vilniaus g. 18 bendrabutį, skyrė lėšų pastato griovimo techniniam projektui parengti. Tai ženklai, kad Kretingos dvaro sodyba bus dar labiau puoselėjama, branginamas atminimas ant kurio pamatų ateitį statom. – Esate daug padariusi Kretingai. Kas jums yra didžiausias įvertinimas? – Dvaro teritorijoje mane užkalbina žmonės, ir nepažįstami. Neseniai sustojo dviratininkas, pasilabino ir sako: „Reikia iš parko tuos garažus iškeldinti.“ Sakau, puiku, kad jūs matote ir suprantate, kad tą padaryti reikia.Mane kaltino tuo, kad lengviausia griauti, o ne statyti, kad muziejus gavo atstatytą Žiemos sodą – dabar bus jau antra jo rekonstrukcija. Atgijęs pilnas lankytojų Kretingos dvaras ir jame esantis muziejus yra geriausias mano ir viso kolektyvo darbo įvertinimas. Kai žmonės sveikinasi su manimi mieste – paglosto širdį, kad jiems kažką reiškiu, jau esu eksponatas Kretingoje, (juokdamasi).
|
|
