Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Perdegimo sindromas – gebėjimo duoti liga

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Sveikata
  • 2020-10-02
Psichologė Inga Bogdzevičienė

„Kas negirdėjote žodžių „esi pernelyg jautri“, „nesi atsparus“, „neturi teisės nuleisti rankų“, „tavo pareiga...“. Jaučiate palaikymo, dėkingumo stoką, aplanko jausmas, kad esate išnaudojami? O gal kyla abejonių dėl savo sugebėjimų ir net veiklos prasmės?“ – tokiais klausimais pokalbį apie vadinamąjį perdegimo sindromą darbe su rajono nevyriausybinių organizacijų atstovais pradėjo Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro kvietimu Kretingoje viešėjusi vilnietė lektorė psichologė Inga Bogzevičienė.

Dosnumą keičia abejingumas

Perdegimo sindromo (PS) terminą (angl. burn-out – nusidėvėjimas, sudegimas, savęs išsekinimas) moksliškai pirmąkart paminėjo amerikiečių psichologas psichoterapeutas Herbertas Freudenbergeris, pastebėjęs, kad jauni savanoriai, puolę dirbti su entuziazmu, per vienerius ar kelerius metus prarasdavo gyvybingumą ir motyvaciją. Jiems kildavo sveikatos problemų: kamuodavo pasikartojanti sloga, raumenų, galvos skausmai, nemiga, atsirasdavo psichologinių problemų, dažniau susierzindavo, ciniškai reaguodavo į kolegas ir pacientus.

Perdegimo kamuojamas žmogus neretai kelia klausimą, ar jam verta toliau dirbti šį darbą, ar jo indėlis yra reikšmingas? Abejoja ir dėl savęs, ir dėl įstaigos, ir dėl kolegų. Jei neieškoma pagalbos, įvyksta lūžis, tuomet ir susergama PS.

Kaip tai pasireiškia? Pirmiausia, – juntamas nuovargis, tuštuma, jausmas, kad išsemti visi rezervai. Nepadeda poilsis: nei miegas(kad ir koks kokybiškas čiužinys ar patogi pagalvė), nei atostogos. Į aplinkinius reaguojama irzliai, kyla pyktis, nuolatinė įtampa, liūdesys, nerimas, neviltis. Atsiranda problemų sutelkti dėmesį, užvaldo daug pašalinių minčių, daromos aplaidžios klaidos, kurių priežastis nėra nežinojimas ar patirties stoka. Mintys sukasi apie tai, kad darbuotojas nesijaučia vadovų įvertintas, nėra palaikomas kolegų. Žmonės, kenčiantys nuo PS, dažniausiai gyvena nesveikai, trūksta fizinės veiklos, atsiranda įvairių priklausomybių, prarandama pagarba sau, gali kilti noras išeiti iš darbo, ką dažnai jie ir padaro. Anot psichologės, PS tapatinamas su nuosekliu idealizmo, energijos ir motyvacijos praradimu. Kuo mažiau už darbą atlyginama, tuo daugiau darbuotojas kompensuoja atsipalaiduodamas. Tačiau atsipalaidavimas neteikia džiaugsmo, kokį galėtų duoti prasmingas darbas. Perteklinis uolumas, dosnumas darbe liekant dirbti viršvalandžius, išsekina, o dosnumą pamažu keičia abejingumas.

Kas padeda pasveikti?

I. Bogdzevičienės teigimu, sergant PS labai padeda pokalbiai, pasidalinimas savo abejonėmis ir rūpesčiais. Bet, kai sutrikimas pradeda įsitvirtinti, jau rekomenduojama psichoterapija. Atrasti pusiausvyrą – vadinasi, būti savimi ir mokėti gauti – ne tik duoti. I. Bogdzevičienės žodžiais, išmokti gauti prieš duodant yra svarbiausia. „Gauti pirmenybė prieš duoti, kitaip tariant, – pirma šaknys, o paskui – šakos“, – akcentavo pašnekovė. Jos žodžiais, kad išmoktų mylėti, žmogus turi būti mylimas. Problema priimti tai, kas duodama, kyla iš nepripažintos stokos ir sunkumo pripažinti, kad yra „duodantis šaltinis“, bei iliuzijos, kad „pats viską galiu“. Reiktų saugotis „gelbėtojo“, kuris turi intenciją nuspėti kito žmogaus poreikius, teikia beribę kilnią pagalbą, bet turi sunkumų išreikšti savo paties poreikius. Dažniausiai „gelbėtojai“ menkai vertina save, varžosi gaudami, todėl negali palaikyti lygiaverčių abipusių santykių. Jie leidžiasi būti „ryjami“ darbo taip, kad nebegali gilinti žinių, būtinų norint tobulėti profesijoje, taip pat pervertina savo galimybes ir išnaudoja visas jėgas, nes turi iliuziją, kad jų resursai – neišsemiami. Psichologės teigimu, dvilypį gyvenimo ritmą darbas-poilsis verta keisti trilypiu ritmu: pasitenkinimą teikiantis darbas–atsipalaidavimas–laisvalaikis.

Kenčiantis nuo priešperdegiminės būsenos žmogus kovoja ne su kenksminga aplinka, o visų pirma su pačiu savimi. „Stebėkime save: ar nepradėjome skaičiuoti laiko, lyginti, kiek davėme mes, o kiek davė mums? Ar neapsimetame esą neutralūs, kai iš tikrųjų širdį drasko kartėlis, tulžis ir pyktis?“ – retoriškai klausė lektorė. Stresą sukelia ne darbo kiekis – net varginantis darbas gali būti kupinas prasmės ir teikti laimės, – o požiūris į darbą. Norint iš tos būsenos išsivaduoti, lektorė patarė: nelyginti savęs su kitais; įveikti poreikį apkalbėti kitus ir rinktis pozityvius palyginimus: „būti kaip“, o ne „nebūti kaip“; rūpintis savo vidine būsena.

Japonų kalba krizė susideda iš dviejų ideogramų: „pavojus“ ir „galimybė“. I. Bogdzevičienė kretingiškiams palinkėjo kliūtį paversti galimybe keistis, tobulėti, gyventi.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas