|
|
|
Dzūkams nenusileidžia: grybus tempia pintinėmis
Viešojoje erdvėje žmonės iš visos Lietuvos nepaliauja girtis šiųmetine baravykų gausa ir dalintis jų fotografijomis. Iš miško grįžęs vydmantiškis Petras Bakšys namo taip pat parsinešė pintinę, kupiną grybų. Grybautojų tiek, kad baidosi žvėrys „Jeigu dzūkas per televiziją džiaugiasi tūkstančiu laimikių, tai kodėl aš, žemaitis, tuo pasidžiaugti negaliu?“ – pokštavo P. Bakšys. Vos žmoną Reginą į darbą rytais per langą akimis nulydėjęs, buvęs vairuotojas, o dabar pensininkas Petras grybauti toli nevažiuoja – pėsčias nukulniuoja į čia pat esančius Pryšmančių miškus, patraukia Liepynės link. Tiesa, anot pašnekovo, gražiu oru grybautojų ten – tiek daug, kad jų šūkavimų žvėrys baidosi. „Anądien raunu sau baravyką – gerai kad pasilenkiau, stirna būtų kepurę nunešusi“, – linksmai pasakojo Petras. Grybų jis susidžiovina ir žiemai – esą nieko nėra skaniau, kaip mišku kvepiantys padažai ar sriubos. Vyras prisiminė ir, kad iš mokyklos grįžusios dukros pagal prieskonius galėdavusios atskirti – mama ar tėtis barščius tą dieną virė. Tėčio sriubos – visada su grybais. Neaplenkia hormonų audros? Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius „Pajūrio naujienoms“ teigė nesiimąs spręsti, ar pastarieji metai pagal baravykų gausą iš tikrųjų yra patys derlingiausi istorijoje. Mokslininko žodžiais, šiųmetė baravykų banga prasidėjo vasarai baigiantis, po sausros palijus. Praėjusiais metais baravykai taip pat demonstravo norą gausiai augti, bet pristabdė sausra. Nepaisant to, ir pernai kai kuriose vietose buvo aptikta daug milžiniškų baravykų. Paprastai šio miškų karaliaus kepurės didžiausia apimtis būna 22 cm, o randama iki pusės metro, patys grybai sveria po kelis kilogramus. Kodėl taip pasitaiko, anot pašnekovo, mokslininkai kol kas paaiškinti negali, tačiau mano, kad tai – ne mutacija, o sutrikimas, galbūt, kaip įvardijo J. Kasparavičius, „siaučia hormonų audros“. Šio sezono pradžia gero derliaus nežadėjo, tačiau, kadangi grybai turėjo daug energijos ir „pasireikšti“ nebetrukdė sausra, ėmė derėti kad ir vėliau negu paprastai – rugpjūčio pabaigoje. Grybų derlius džiugina dar ir dabar. Kiek grybautojų laimė tęsis, pašnekovas teigė nežinantis – gali būti, kad ir visą spalį. Tačiau faktas – vėl pradeda trūkti lietaus. Kol kas gelbsti tai, kad naktys – šaltos, šiek tiek pagirdo gausiai iškrentanti rasa.
Nei augalai, nei gyvūnai O ar mikologai patys grybus mėgsta? „Jei tavo darbas grybą tyrinėti, tai pamatęs dažniausiai ir galvoji apie tai, koks jis, kokie būdingi bruožai, kaip auga, ar jam čia gerai. Juk ir ornitologai, tyrinėjantys paukščius, nesvajoja, kaip greičiau pagauti karvelį, parsinešti, išsikepti ir suvalgyti, – domina kiti dalykai“, – palygino mokslininkas. Anot pašnekovo, tiesa, kad grybas nėra nei augalas, nei gyvūnas, o priskiriamas atskirai karalystei. Augalas negali būti dėl to, kad nevykdo fotosintezės, nepasigamina sau organinio maisto, jį paruoštą gauna iš substrato, medžio šaknų ar iš dirvožemio. Paruoštu maistu minta ir gyvūnai, bet grybai, skirtingai negu gyvūnai, negali judėti, auga kaip augalai, nors neturi tokių organų, kaip kamienas ar šaknys. Kai kurie grybai, kaip ir bakterijos bei smulkūs gyvūnai, lapus, šakas ar kelmus paverčia puria miško dirva, reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūrą, be to, suvartoja augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas.
|
|
