Paukštininkė sieks Lietuvos jurgino rekordo

Ant kopėtėlių pasilypėjusi ūkininkė Genovaitė Šunokienė išmatavo jurgino aukštį – šis siekė 2,75 m.

Žibininkuose gyvenančios 60-metės ūkininkės Genovaitės Šunokienės daržo kampe, palei retų paukščių turtingą paukštidę, išstypo didžiulis jurginas. Moteris pasikvietė „Pajūrio naujienas“, kad, palypėjusi ant kopėčių, rulete jį išmatuotų ir patvirtintą faktą galėtų išsiųsti Lietuvos rekordų agentūrai „Factum“, – jurgino aukštis siekė 2,75 m.

Gėlė paukštidės pašonėj

„Nesu jurginų žinovė: daug metų šis krūmas čia auga, kol užaugo milžinas. Nežinau jo veislės, teks pakviesti, kad apžiūrėtų profesionali gėlininkė. Dirva čia neįmantri – žvyras, smėlis. Tik, eidama lesinti paukščių, ant jurgino vis užpilu induose likusį užterštą vandenį, – pasakojo G. Šunokienė. – Krūmas įdomus tuo, kad ant vieno stiebo išsiskleidžia dvispalviai – balti ir raudoni – žiedai. Kai krūmas išstypo, pradėjau domėtis: jau yra užfiksuotas Lietuvos jurgino rekordas – 2,62 m, maniškis už šį aukštesnis“.

Į išstypėlį jurginą vis krypsta ir G. Šunokienės paukščių ekspoziciją apžiūrėti užsukančių svečių akys, – ūkis yra pramogų komplekso HBH pašonėje. Vos 10 arų žemės sklype įrengta 40 aptvarų, kurie pilni skirtingų retų veislių paukščių – daugiausia vištų, dar – fazanų, ančių, papūgų, povų.

Plunksnų spalvų grožiu traukia sidabriniai, auksiniai, karališkieji fazanai. G. Šunokienės žodžiais, dar yra ir deimantinių, tokių dabar neturinti. „Šie fazanai Aplinkos ministerijos yra domestikuoti, kitaip tariant, – pripažinti naminiais, ir jiems netaikomi dideli reikalavimai. Kitiems retiems paukščiams, atvirkščiai, reikalingi kilmės ir įsigijimo dokumentai, voljerai privalo būti registruoti, atvyksta tikrintojai“, – kalbėjo paukštininkė.

Įveisė turtingą ekspoziciją

Moteris nuo mažumės mėgo paukščius: rūpindavosi viščiukais, ančiukais. Pirmoji veislinių vištų pora į jos ūkį Žibininkuose atkeliavo amžinatilsį motinos Zofijos Gintauskienės rūpesčiu: pamačiusi pas kaimynus, išprašė ir dukrai. „Tai buvo olandų baltakuodžiai“, – rodydama kuodus iškėlusias savo ūkio senbuves, pasakojo G. Šunokienė.

Paukštininkė išskyrė sunkiausias pagal svorį – belgiškos Malines veislės, sveriančias iki 4 kg, ir mažiausias – angliškus serbraitus, ne ką už balandį didesnes vištaites, sveriančias po 400–500 g. „Tai visam pasauly mažiausia višta, ji veisiama labai sunkiai: iš 20 perinamų kiaušinių išsirita vos 2–3 viščiukai“, – tvirtino paukštininkė.

Iš Vengrijos į Lietuvą atkeliavę plikakakliai (Naked Neck), šių kaklai – visiškai be plunksnų. Suporavus su kitų veislių, juokavo paukštininkė, dabar jau atsiradę daug „suplikakaklintų“ vištų. Belgijos brakeliai – tai vištos skraidūnės, šios mėgsta medyje patupėti. „Nesužiūrėtum, gaidys bemat atsirastų kitame aptvare, susiporuotų ir sugadintų kitų vištų veisles“, – paukščių pasaulio subtilybes dėstė ūkininkė.

Kinijos kochinchinai – apvalūs tarsi dideli kukuliai. Anglų peštukinės (Old Englisch game) veislės vištaitės – itin laibomis ilgomis kojomis: „Nebūtų įdomu, jei visos vienodo ūgio. Eini palei aptvarus ir čia staiga – nedidukės, bet išstypusios“, – stebėjosi G. Šunokienė.

Nuo vaikystės Žibininkuose gyvenanti G. Šunokienė pramogų komplekso HBH pašonėje įveisė retų paukščių ūkį, kurį pamėgo lankytojai.

Veisia tris dešimtmečius

Rodydama absoliučiai juodą Indonezijos vištą „Ayam Ceman“, kurios, tikino, mėsa, kaulai, žarnos – juodi, o kraujas – tamsiai mėlynas, G. Šunokienė sakė, kad dar prieš 10 m. Europos parodose į jas varvindavusi seilę, o prieš 5-erius metus šios pradėtos veisti ir Lietuvoje. Netrukus Kaune įvyksiančioje parodoje, ji sakė, sužinosianti ir savo veisiamų Indonezijos sumatrų vertę – ar šios atitinka pasaulinius standartus.

Pati į parodas bevažinėjanti retai, nes, juokavo, jos nebeišleidžia karvės – šių laiko 3, patys suvartoja pieną, gamina jo produktus. Moteris neslėpė vengianti perdirbto maisto, valgo tik tai, ką pati užsiaugina ir pasigamina, atsisakė grūdų ir bulvių. Taip, tikino, įveikusi gerokai prieš dešimtmetį ją užklupusią klastingą ligą – vėžį.

„Paukščiai yra didysis mano gyvenimo pomėgis – domiuosi, veisiu juos jau 30 metų. Mūsų šeimos sodyba yra dėkingoje vietoje: lankytojai paaukoja pašarams, dėl to galiu plėtoti paukščių ūkį“, – neslėpė moteris. Prie vartų kabo aukų dėžutė: jei perdien paaukoja vos 8 eurus, už tuos pinigus galima nupirkti maišą grūdų. Parduoda veislinių paukščių kiaušinius ir jauniklius, – iš to ir išgyvena.

Pati medžioja kenkėjus

Širdies džiaugsmui D. Šunokienė paukštyne laiko ir papūgų – nimfų, banguotųjų, rozelų. Šios, skirtingai nuo arų ir žako, nėra retos. „Nenorėčiau žako, nes per daug protinga: su ja, kaip su vaiku, reikia užsiimti, viena per ilgai neužsibūna, ją būtina mokinti, lavinti“, – sakė pašnekovė.

Užtat jūrų kiaulyčių netikėtai užsiveisė visa ferma, buvo vos vakarykščiai gimusių: „Labai spėriai dauginasi: nespėjai atskirti, vėl sueina. Taip ir išsiplėtojo giminė“, – apie netikėtą prieauglį pasakojo moteris.

Paklausta, ar į paukštidę nesikėsina plėšrūnai, atklystantys iš gretimo miško, moteris sakė, kad nuo lapių apsaugo užtvarai, o su kiaunėmis ir šeškais kovojanti pati: stato selektyvinius spąstus, skirtus tik tos rūšies gyvūnui, kad šis kristų greit, nesikankintų. Privačioje valdoje medžioti kenkėją leidžia įstatymas.

„Laimė, neužklysta meškėnai, – šie invaziniai gyvūnai dabar labai plinta. Žiemos pas mus šiltėja, įvairios svetimos rūšys įsigali ir Lietuvoje: anksčiau nutrijos nušaldavo uodegas, o dabar veisiasi mūsų vandenyse. Visi invaziniai gyvūnai pažeidžia ekosistemą, užimdami kitų rūšių vietas: tarkim, usūriniai šunys išnaikina tetervinų, putpelių lizdus, sukrautus ant žemės“, – aktualia aplinkosaugos tema prašneko gyvūnų pasauliu besidominti moteris.

• Rašyti komentarą (1)