Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Savo noru – į Šiaurės ašigalį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2020-09-15
Palangiškis Petras Balsevičius tikino, kad prieš 40 metų Šiaurės ašigalyje antspauduotas vokas šiandien turi ypatingą vertę.

Medienos apdirbimo verslą plėtojantis palangiškis 61-erių Petras Balsevičius, nuosavame pakelės miške tarp Kretingos ir Palangos įkūręs laisvalaikio ir pramogų parką, kurį išpuošė ir savo rankų darbo kūriniais, teigė, kad visgi didžiausias jo pomėgis – kelionės. Pažinimo aistra užgimė dar jaunystėje, kai, tarnaudamas jūrų laivyne, Murmanske, jis ryžosi drąsiam savo gyvenimo nuotykiui – vykti į mokslinę-tiriamąją ekspediciją Šiaurės ašigalyje.

Stotis – ant ledo lyties

Rodydamas pašto voką su antspaudu „Šiaurės ašigalis-22“ – šis skaičius reiškė, kad mokslinė ekspedicija į Šiaurės ašigalį surengta 22-ąjį kartą, – P. Balsevičius neslėpė, kad tarp kolekcionierių jo vertė šiandien – itin didelė.

„Tuomet buvau pirmasis lietuvis, pačiame Šiaurės ašigalyje praleidęs vienerius metus. Ten patekdavo tik mokslininkai – geologai, geografai, ichtiologai – ir vienas kitas laimingasis, koks buvau aš ir dar du mano tarnybos draugai. Mums, jauniems jūreiviams, buvo patikėta prižiūrėti navigacijos aparatūrą ir duomenis perduoti laivynui. Komandoje iš viso buvome 28 asmenys ir 8 šunys. Šiandien į ledynų šalį savo noru gali leistis drąsiausieji, yra bėgančių maratoną“, – sakė palangiškis, prisipažinęs, kad prisiminimai iš šalčiausios pasaulio vietos jam atgiję dabar, bevartant seną tarnybos laikų albumą. Nuotraukų jame beliko tik maža dalis – daugumą jų konfiskavo sugrįžus į dalinį, tarnauti laivyne jam dar buvo likęs pusmetis.

Ant dreifuojančios ledo lyties įrengtos mokslinės-tiriamosios stoties koordinatės buvo 79 laipsniai platumos, ir 149 laipsniai ilgumos. Paties aisbergo dydis maždaug 2x4 km, ledo storis – 32 m, 2/3 ledo buvo po vandeniu.

„Atskraidino mus specialiu lėktuvu rugpjūtį: diena buvo saulėta, o temperatūra – minus 41. Apgyvendino nameliuose, kurie buvo apšildomi dyzeliniu kuru, apkasti sniegu. Būdelė gamtiniams reikalams – lauke, o kad nebūtų nuobodi, patys ant jos sienų išpaišėme mišką. Kad šlapintis nereikėtų eiti per šaltį, iš namelio į statinę lauke išsivedėme vamzdį“, – bendrus tarnybos draugų išradingumus prisiminė P. Balsevičius.

Šiandien komišku tapęs momentas, kai paradui P. Balsevičius su tarnybos draugais pastatė „Kremliaus sieną“.

Į pirtį – su kerziniais batais

Už 400 m nuo jų buvo panaši Kanados stotis. „Malūnsparniu atskrisdavo pas mus kanadiečiai – šiaip, pabendrauti su viršininkais, atsigabendavo viskio, pavakarodavo ir vėl grįždavo atgal. Mums būdavo įsakyta slėpti aparatūrą, nors kanadiečiai, įtarėm, viską žinojo“, – prisiminė pašnekovas.

Patys parengdavo nusileidimo taką orlaiviams: dyzelinais varikliai gamindavę elektrą, specialiais kaitintuvais išlydydavo ledo lytį, kuri lygiai sustingdavo.

Panašiu principu įsirengdavę ir pirtį: į statinę nuo dyzelino įstatydavo vamzdį, ledo dauboje ištirpindavo vandenį ir nerdavo į jį. Nuogi, bet su kerziniais batais, antraip ledas kojas supjaustytų lyg stiklas. „Įkaitindavome orą iki minus 10, netgi pasidegindavome, iš visų pusių apsistatę skardomis, kad vėjas ir šaltis neįsismelktų. Įdegis būdavo labai greitas ir stiprus, net ašigalyje saulė – pačiame zenite“, – nuotykius ledo šalyje atgamino pašnekovas.

Tarnyba Šiaurėje, samprotavo pašnekovas, tam tikra prasme prilygo komunizmui: viskuo aprūpinti, valgio sočiai – iš socialistinio bloko šalių, tokių, kaip Vengrijos, Bulgarijos, būdavo siunčiami konservai, netgi – šviežių apelsinų. Iš sandėlio galėdavę laisvai pasiimti degtinės, alų normuodavo – jo gaudavę tik po pirties.

Užfiksuotas momentas, kai atklydęs baltasis lokys įkrito į aisbergo eketę.

Šuo palydėjo į lėktuvą

Aplinkui – vien balta, jokių gyvių, tik į stovyklą retkarčiais, ieškodamos maisto, užklystančios baltosios meškos. Nuo jų saugodavo aviganiai: jie ten buvo ir veisiami, nes žemyne, ekspedicijų žinovų žodžiais, būtų išprotėję nuo neįprastos aplinkos.

„Įstrigo toks momentas: sykį susirinkime partinis vadovas aiškino, kaip dirbti, kad greičiau pasiektume komunizmą, ir staiga – jo niekas nebesiklauso, sukišę nosis kažką stebi. Šiam pasipiktinus (maždaug, eik velniop su savo aiškinimais), – ropoja gyva musė. Stiklainy, kur daiginome svogūną“, – juokėsi P. Balsevičius.

Jis taip pat prisiminė dar vieną nuotaikingą to meto istoriją: „Tai buvo pirmoji mano statyba, kai iš ledo luitų neva statėme Kremliaus sieną. Buvo kažkokia sovietinė šventė, atsistojo stoties viršininkas, pravažiavo traktorius.

Kas nedirbome, ėjome neva į paradą“, – beveik komiškas situacijas prisiminė vyras.

Po metų tarnystės atšiauriame, tačiau įdomių patirčių kupiname krašte, labiausiai širdį jam plėšė atsisveikinimo su mylimu šunimi Buranu momentas: „Lėktuvas pakrautas, pasiruošę skrydžiui. Šuns letenos ant trapo – ir toks, atrodo, verksmingas ištikimo draugo žvilgsnis. Jį prisimenu ligi šiol“, – atviravo pašnekovas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas