|
|
|
Brukis Vilniaus gatvėje – trimis aukštais
Dar visą rudenį kretingiškių kantrybę bandys pirma Vilniaus gatvės rekonstrukcijos vykdomi archeologiniai kasinėjimai, o išvien su jais – nepravažiuojamas kelias, duobės ir purvas. Archeologinius kasinėjimus vykdančios mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologas Jurgis Sadauskas, beje – kraštietis, kilęs iš Kašučių, sakė, kad su Vilniaus gatvės radiniais, jie supažindins ir visuomenę – jei nesutrukdys lietus, rugsėjo 10 d. nuo 10 val. priešais „Pajūrio naujienų“ redakciją tam bus įrengta palapinė. „Pajūrio naujienos“ kalbino J. Sadauską apie užsitęsusius archeologinius tyrinėjimus, gal rado kažką ypač vertingo, kas išskiria senąją Kretingą iš kitų miestelių, koks tų radinių tolimesnis kelias. – Kretingos rajono vadovai teisinasi, kad Vilniaus gatvės rekonstrukcija stringa dėl to, kad archeologams po žvalgomųjų tyrimų prireikė išsamių archeologinių tyrinėjimų. Neplanuoti detalieji archeologiniai tyrimai kainuos apie 350 tūkst. Eur, lėšas skirs Lietuvos automobilių kelių direkcija. Ar jums tai neatrodo keista: tarsi niekas nežinojo, kad čia – senoji Kretinga, miestas kūrėsi nuo bažnyčios rotušės link ir, kad tų tyrimų tikrai reikės. – Neslėpsiu, buvo keista, kad mus pakvietė tuomet, kai jau prasidėjo kelio remonto darbai. Nes įprastai žvalgomuosius tyrimus pradedame tuomet, kai dar susitarimų plunksnos nesudėtos ir traktoriai aplink dar neburzgia. O čia – viskas gerokai pavėluota. Objektas – didelis, darbus vykdo Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Kretingos rajono savivaldybė – jie ir yra atsakingi už eigą. Bet ir vėl kažkas kažko nesužiūrėjo. Neabejoju, kad buvo žinoma, jog Kretinga ne dabar išdygęs, o – senovinis miestas, juolab kad jo centras yra saugoma paveldo teritorija, ir atlikti rimtus tyrimus būtina. – Kurioms senamiesčio vietoms prireikė išsamių archeologinių tyrimų? – Nuo J. K. Chodkevičiaus gatvės pradžios ligi „Senukų“ prekybos centro radome XVII-XVIII a. kultūrinį sluoksnį. Iš pradžių mechanizuotai kasėme paviršių – XIX-XX a. sluoksnį, tačiau pamatėme, kad po juo glūdi vertingų dalykų, kuriuos reikia atkasti rankomis. Renovuojamoje 1,2 km ilgio gatvėje iš viso teko iškasti apie 300 šurfų, arba 1,5 x 2 m dydžio duobių, kurių gylis siekė nuo 70 cm iki 2-2,5 m. – Kokių radinių jose aptikote? Kaip prieš 400 metų gyveno pirmieji miestelėnai? – Vilniaus gatvės trasa – labai nevienalytė: buvo, kad 10 metrų nieko neaptinki, o staiga – bac ir yra, vėl 10 m – nieko. Daugiausiai netikėtumų aptikome ties gėlynais, kitąpus „Senukų“ prekybos centro: ir pamatų, ir senojo brukio, ir pavienių radinių, bet daugiausia – keramikos šukių, koklių liekanų. Įdomu tai, kad brukis, arba akmenų grindinys, gatvėje paklotas net trimis sluoksniais: pirmasis buvo įrengtas XVIII amžiuje, ant jo kitas – XIX a., galop – trečiasis, matomas paviršiuje, – XX a. pradžioje. Prie dvaro rūmų aptikome vandens lataką, ėjusį lygiagrečiai su šaligatviu. Tikslaus jo amžiaus nežinome, nes ten vyko tik žvalgomieji tyrimai. Į Rotušės aikštę nelendame, nes mūsų tyrinėjimai tikslingi – Vilniaus gatvė. Negaliu daryti mokslinių išvadų, bet samprotauju, kad, pastačius mūrinę bažnyčią, tuomet nedaug tebuvo gyventojų: aplink aikštę kūrėsi pasiturintys žmonės, tai liudija ornamentuotų koklių liekanos. Takas nuo naujai pastatytos bažnyčios į miesto rotušę akmenimis tebuvo išgrįstas tik šimtmečiu vėliau, kai miestas gavo Magdeburgo teises. Giliausiai – iki 2,5 m – kasėme kitąpus „Maximos“: ten aptikome duobę, į kurią pirmieji miestelėnai metė... šiukšles. Sprendžiame pagal aptiktas keramikos šukes. Indai tuomet buvo moliniai, o molis greit dūžta. Atradome vietą, kur jais atsikratė. – Kodėl to kultūrinio sluoksnio, išlikusio nuo bažnyčios ir vienuolyno statybos pradžios, neaptiko ankstesni archeologai? – Sovietmečiu jis nebuvo suardytas, išskyrus tas vietas, kur vedė trasas. Ligi tol mėgėjiškai kasinėjo ir „iš oro“ tyrinėjo pirmieji XX a. pavieniai archeologai entuziastai. Dabar – kasinėjimai vykdomi tik esant būtinybei, kai vykdomi darbai, nes siekiama kuo labiau išsaugoti senąjį kultūrinį sluoksnį. Tarkim, prieš dešimtmetį archeologai neturėjo nei tokių GPS prietaisų, nei detektorių, kokius turime dabar, o ateity įranga dar tobulės. Tikslas – kuo daugiau neliestos istorijos, autentikos išsaugoti ateities kartoms. – Kodėl teko kasti J. K. Chodkevičiaus gatvę ligi bibliotekos? – Ten išvien su vykstančia Vilniaus g. renovacija bendrovė „Kretingos vandenys“ sumanė pakeisti seną, maždaug 100 m ilgio vamzdyną, nors tie darbai nebuvo suprojektuoti. Manau, kad pasielgė ūkiškai, renovavo tuo pačiu metu, kai aplink vyksta kasinėjimai. – Kiek ilgai dar ketinate dirbti? Ar kretingiškiai tiesiogiai ant jūsų negriežia danties? – Pagal planą detalieji tyrimai turėtų būti užbaigti lapkritį. Tačiau būna ir nenumatytų situacijų, tarkim, užsakovai neparūpina krano, ir mūsų darbai užstringa. Paprasti žmonės supranta, kad mes dirbam savo darbą. Iš pradžių nesidomėjo, o paskui vis prieidavo, žiūrėdavo į tas duobes, klausdavo, ką atradom. Per pristatymą smalsieji turės progą išsamiau išgirsti ir pamatyti, kokia Kretinga buvo prieš 400 metų. – Atkasit – ištirsit – užkasit. Kas toliau? – Po to rengsime archeologinių tyrinėjimų ataskaitas – ką radome, ko neradome – su nuotraukomis ir brėžiniais. Vieną jos egzempliorių pateiksime Kultūros paveldo departamentui, kitą paliksime savo įmonėje, o trečiąjį atiduosime Kretingos muziejui. ---
Tyrinėjimus stebinčios Vitalijos Veževičienės, Všį „Architektūros tyrimų centras“ vadovės komentaras:- Nėra senosios Kretingos miesto dalies kartografinių tyrimų duomenų: schematiškai pavaizduotos tik sklypų ribos, bet ne pastatai. Teko pasitelkti vaizduotę: manome, kad Vilniaus ir Akmenės gatvių sandūroje aptikti senosios, 1618-1620 m. statytos, prieglaudos pamatai. Toje vietoje stovėjus prieglaudą matome 1937 m. darytoje nuotraukoje. Viename šurfų buvo aptiktas akmeninės vienuolyno tvoros pamatas. Šiuos du objektus siūlysime įtraukti į Kultūros registro vertybių sąrašą. Manome, kad tuo pačiu metu Kretingos mieste dar statėsi mūrinė rotušė ir magistrato pastatas, visi kiti pastatai buvo mediniai. Jų pamatai – akmeniniai, tačiau akmenys nesurišti, todėl ir neilgalaikiai. Šiaip Kretinga – standartinio išplanavimo miestas, kaip ir kiti, įgiję Magdeburgo teises. Išskirtinė tuo, kad Pranciškonų vienuolynas buvo pačiame centre, įkurdintas prie bažnyčios, vadinasi, vienuoliai turėjo ypatingą svarbą miestui. Nes įprastai vienuolynai būdavo įkurdinami už miesto ribų. Kretinga man asmeniškai – labai gražus, jaukus, senovinę dvasią išsaugojęs miestas. Man ji ypatinga ir tuo, kad jame dirbo vyro močiutė pedagogė Kretingos rajono Garbės pilietė Ligija Vaičiulėnienė. Tačiau, lyginat su kitais Lietuvos miestais, Kretinga istoriškai liko nuskriausta: ją sunaikino gaisrai ir sovietmetis – po karo Rotušės, arba Turgaus, aikštė buvo stipriai išdraskyta.
|
|
