Savaitė, pulsuojanti menu

Vasaros akademija – Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamas projektas, per kurį suburiami kuriantys ar menu besidomintys moksleiviai, Jaunųjų filologų konkurso respublikinio etapo dalyviai. Akademijoje vyksta įvairios menininkų paskaitos, kiti praktiniai užsiėmimai, susiję su menu. Šiemet Vasaros akademijoje, kuri įvyko liepos mėnesį, sudalyvavau ir aš, tad su „Kuprinės“ skaitytojais pasidalinsiu savo įspūdžiais.

Vasaros akademijos dalyviai su muziejininku Antanu Verbicku (priekyje pirmas iš kairės) ir rašytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite (pirmoji iš kairės) prie Antano Baranausko klėtelės.

Kasdien vykdavo paskaitos. Kiekviena jų būdavo kažkuo savita, išskirtinė, dažnai skatindavo susimąstyti.

Fotomenininkas Ričardas Šileika dalindamasis savo nuotraukomis aptarė, kaip sukurti joms tinkantį prierašą, taip pat su Akademijos dalyviais diskutavo apie meną, kartu bandėme atrasti, ką jaučiame, įsigilinti į save, išsivaduoti iš minčių; suprasti, kad patys daugeliui dalykų gyvenime suteikiame prasmę, kad daug ką vertiname subjektyviai.

Rašytoja ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė pakomentavo tekstą „Milinė“, kurį šiemet rašė Nacionalinio diktanto dalyviai, papasakojo jo kontekstą, kaip vienądien, išvydus Trijų kryžių kalną, jai kilo įkvėpimas jį parašyti, aptarė architekto Antano Vivulskio biografiją. Taip pat rašytoja pasidalijo įžvalgomis apie Česlovo Milošo asmenybę. Be to, autorė patarė, kaip tekstą padaryti gerą, kaip tekstus redaguoti. Ji itin akcentavo, kad parašius tekstą svarbu jį kurį laiką pamiršti, vėliau jį redaguoti žvelgiant kitomis akimis.

Poetas Aidas Marčėnas aptarė poezijos rašymo subtilybes, teigė, jog ne mes pasirenkame kūrybą, o ji mus. Jis akcentavo, kad poezija gera tada, jei joje yra jausmų, kuriuos gali išgyventi kiekvienas, kuriant patarė nevengti ironijos. Taip pat poetas patarė skaityti ne tik šiuolaikinę, bet ir klasikinę literatūrą. Paskaitos metu pasidalijome kertiniais sapnais, kuriuose atsispindi mūsų gyvenimo akimirkos.

Poetė Indrė Valantinaitė atskleidė savo, kaip poetės, kelią, teigė, jog eilėraščiai „ateina patys ir sukuria šventę“. Ji skatino išsivaduoti iš tamsos, kančios, kad poezija taptų skaidri, patarė atsiverti pasauliui. Ji ragino atrasti ryšį su skaitytoju, dalijosi patirtimi apie eilėraščių publikavimą.

Drauge su aktoriumi Denisu Kolomyckiu atlikome performansą: visi ėjome į Anykščių miestą su konferencijų salės kėdėmis. Kai vienas dalyvis kokioje nors miesto vietoje sustodavo, atsisėsdavo, kiti apsėsdavo aplink jį. Mes sėdėjome neįtikėčiausiose vietose: ant šaligatvių, ant laiptų, prie konteinerių, po balkonais, prie laiptinių, daržų, ant kalvų. Buvo keista stebėti skirtingas žmonių reakcijas: vieni piktinosi, kiti stebėjosi, treti juokėsi, ketvirti išsigąsdavo pamatę grupelę asmenų, nešinų kėdėmis, kartais net pereidavo į kitą gatvės pusę. Ši patirtis padėjo išsilaisvinti, pajusti bendrystę tarp dalyvių ir suvokti, kaip skirtingai žmonės vertina meną. Taip pat su D. Kolomyckiu kūrėme tekstus: juos siejo bendra istorija, įvertinta iš skirtingų asmenų perspektyvos. Buvo išties įdomu išvysti, kaip visos istorijos sueina į vieną tašką.

Vertėja Agnieška Rembialkovska (Agnieszka Rembiałkowska) papasakojo, kaip atrado lietuvių kalbą, aptarė lietuvių ir lenkų kalbų santykį, dalijosi vertėjos patirtimi. Itin įdomu buvo išgirsti, kaip ji, derindama lenkų kalboje panašiai skambančius žodžius, vertė Birutės Jonuškaitės romano „Marata“ tarmiškai parašytus žodžius.

Su žurnalistu, kraštotyrininku Tautvydu Kontrimavičiumi nuvykome į Strazdiškį – kaimą, kuriame kadaise gyveno poetas Algimantas Baltakis. Šiandien jame išlikęs šulinys, iš kurio vaikystėje vandenį sėmė poetas A. Baltakis, kaimo kryžkelėse pastatytos violetinės strazdų skulptūros, liudijančios neišnykstančius kaimo pėdsakus. Poetas Aidas Marčėnas susisiekė su poetu Algimantu Baltakiu, tad šis garsiai perskaitė vieną eilėraščių, sukurtų Strazdiškyje.

Taip pat su rašytoju, vertėju Rimantu Vanagu aplankėme išnykusį Peslių kaimą, kuriame kadaise stovėjo didelis malūnas. Rašytojas papasakojo kaimo istoriją, akcentavo, kad iš šios gyvenvietės kilo daug žmonių, garsinusių Lietuvą visame pasaulyje. Muziejininkas Antanas Verbickas vedė ekskursiją Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, drauge aplankėme ir Antano Baranausko klėtelę. Labai nustebau, kad už sugalvotą metaforą Strazdiškio kaime (žydintį vikį praminiau Strazdiškio ametistu) A. Verbickas man padovanojo Kl. J. Maciulevičiaus knygą „Lietuva“.

Kompozitorė Audronė Žigaitytė pasidalijo operos istorija, akcentavo, kad 1636 metais Vilniuje, Valdovų rūmuose, skambėjusi opera „Elenos pagrobimas“ buvo viena pirmųjų Europoje, teigė, kad kuriant operą svarbu ir muzika, ir žodis, ir reginys. Vėliau visi stebėjome Džiuzepės Verdžio operos „Traviata“ skirtingus pastatymus.

Vertėjas ir kino kritikas Narius Kairys papasakojo filmo sukūrimo istoriją, pasidalijo įžvalgomis ir parodė keletą filmų.

Šis projektas man suteikė labai daug – tarsi leido trumpam stabtelėti, susimąstyti apie gyvenimo prasmę, skirti laiko aptarti kūrybai bei suvokti, kokia ji (man) svarbi. Taip pat padėjo pajusti meno galią ir suprasti, kad menas dažnai perkeičia žmogų, net jei žmogus to ir nepajaučia.

Vasaros akademija organizuojama nuo 2004 metų. Deja, joje šiemet dalyvavau pirmą kartą, nes pastaruosius kelerius metus projektas nebuvo finansuojamas.

Linas DAUGĖLA

• Rašyti komentarą (0)