|
|
|
Kultūros paveldo objekte ganomos karvės
Nuo Kretingos 9 km nutolęs Dimitravo kaimas, regis, niekuo nesiskiria nuo kitų įprastų Lietuvos gyvenviečių. Tačiau šioje gyvenvietėje kažkada buvo priverstinio darbo stovykla, kurią dabar mena tik likę pastatų griuvėsiai, seniai šienauta žolė ir gyvulių ganykla tapusi pieva. Kaliniai tašė akmenis Jauniausiai grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių dukteriai Elenai Klotildai Ostrovskai kaip nuotakos kraitis priklausęs Dimitvaro dvarelis 1937 metais buvo parduotas Lietuvos vyriausybei, kuri jame įrengė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialą – Dimitravo priverčiamojo darbo įstaigą. Tų pačių metų rugpjūtį pradėjusioje veikti stovykloje buvo kalinami politiniai ir kriminaliniai nusikaltėliai. „Buvo nuspręsta, kad besivystantiems Lietuvos miestams ir miesteliams reikia specialių akmenų keliams ir kelkraščiams žymėti, todėl buvo sumanyta, kad priverstinei darbų stovyklai reikia pasirinkti vietą Šiaurės Lietuvoje, kur buvo gausu akmenų – būtent tuometinėje Kretingos apskrityje“, – priežastis atsirasti Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklai įvardino Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei istorikas Julius Kanarskas. Pasibaigus karui, stovyklos teritorija buvo perduota Kretingos valstybiniam ūkiui, o 1964 m. čia buvo atidarytas Kretingos kraštotyros muziejaus filialas, kuris veikė iki pat 1995 rugsėjo. Iki muziejaus atidarymo, stovyklos administracijos pastate iš pradžių veikė pradžios mokykla, vėliau – Dimitravo biblioteka, kurioje kartu buvo įrengta ir kino salė. Virto karvių ganykla Uždarius muziejų, turistiniams tikslams nebenaudojamas ir lankytojų nebetraukiantis objektas, menantis liūdesiu ir skausmu paženklintą istorijos periodą, aplinkui gyvenantiems žmonėms tapo patraukliu žemės lopinėliu, kurį jie galėjo naudoti savo asmeniniams tikslams: dar geros būklės pastatai buvo paversti sandėliais, skirtais sudėti įvairiausius daiktus, kiti teritoriją supančioje pievoje sugalvojo ganyti žalmarges, o buvęs administracijos pastatas atiteko seniūnijai ir tapo nuomojamu būstu. Kretingos seniūnė Sigita Riepšaitė paklausta, ką ji mano apie tai, kad žmonės stovyklos teritoriją naudoja asmeniniams tikslams ir patys tvarkosi, kaip išmano, sakė: „Seniūnija nėra pajėgi viską aprėpti – mums priskirta per 40 hektarų žemės, kurią turime prižiūrėti, ir tik du darbininkus darbams atlikti.“ Ji dar pridūrė: „Kadangi tai – kaimas, esame su vietiniais sutarę, kad seniūnija leidžia tolėliau nuo pastatų karves ganyti, o jie po to tą pievą nušienauja ir sutvarko.“ Seniūnė prasitarė, kad buvo gautas skundas dėl stovyklos teritorijoje ganomų gyvulių, tačiau, nuvykus pasikalbėti su vietiniais gyventojais, jie sakė nieko nežinantys ir nesipiktinantys. Istorikas J. Kanarskas dėl tokio žmonių elgesio laikosi kitokios nuomonės: „Kaip istorikas manau, kad dėmesio tai vietai yra skiriama per mažai. Nėra jokios informacijos, pačioje teritorijoje trūksta informacinių stendų ir apskritai pati vieta yra paversta jaučių ganykla ir šalia gyvenančių žmonių pagalbine teritorija – laikoma technika, malkos, buities rakandai. Nemanau, kad tas objektas, kaip kultūros paveldas, yra tinkamai prižiūrimas – tiesiog trūksta pagarbos.“
Nuomonės išsiskyrė J. Kanarskas sakė, kad buvusios priverčiamųjų darbų stovyklos teritoriją bent minimaliai būtų galima pritaikyti Lietuvos istorija besidomintiems turistams: „Turime išlikusias buvusias dirbtuves, arba palivarko laikų tvartą, administracinį pastatą, karcerio rūsį – manau, tai tikrai galėtų būti eksponuojama, tvarkoma, prižiūrima aplinka. Turėtų atsirasti bent jau informaciniai stendai. Juose galėtų būti schemos, maketai, kaip tam tikru istoriniu laikotarpiu atrodė teritorija.“ Nors administraciniame buvusios stovyklos pastate šiuo metu gyvena žmonės, jiems išsikėlus būtų puiki galimybė pastatą pritaikyti kultūriniams tikslams – sukurti bent kokią nors ekspoziciją. „Manau, kad tikrai nėra būtinybės viską atstatyti – tegul būna tai, kas išliko, bet reikėtų saugoti ir prižiūrėti, kad negriūtų“, – pastebėjo istorikas. Nors S. Riepšaitė iš dalies pritarė J. Kanarsko žodžiams, vis dėlto laikosi šiek tiek kitokios pozicijos: „Mano nuomone, kadangi visi žinome, kas ten vyko, visiškai pritariu, kad istorinis atminimas turi būti išsaugotas ir sudėti skiriamieji ženklai. O dėl pritaikymo turizmui turiu abejonių. Vis dėlto toje vietoje negali įrengti nei kažkokių pramogų parko ar ko nors panašaus. Manau, kad ta vieta, kokia yra dabar, tokia ir turėtų likti. Žinoma, kokį takelį patvarkyti tikrai reikėtų, tačiau tai niekada netaps masinių susibūrimų ar pramogų vieta.“ „1990 metais, kai buvo pradėti griauti sovietiniai paminklai, buvo pasiūlyta visus komunistinius simbolius atvežti į šios stovyklos teritoriją. Turėjo būti kažkas panašaus į Grūto parką, bet valdžia tam nesiryžo, nes bijota aplinkinių nuomonės, kadangi visi pasidarėme labai dideli patriotai, – prisiminė J. Kanarskas, pasvarstęs, kad tuomet valdžia gal ir gerai pasielgė, tačiau dabar neabejoja, kad lankytojų srautai būtų tokie patys, kokiais gali pasigirti žymusis sovietinės okupacijos palikimą saugantis parkas: – Šiai dienai, manau, iš tokios ekspozicijos ir kaimui būtų naudos – dar ir lėšų būtų galima surinkti aplinkai gerinti.“ Papriekaištavo seniūnijai Vietinių Dimitravo gyventojų nuomone, seniūnija turėtų daugiau dėmesio skirti stovyklos teritorijai tvarkyti ir prižiūrėti. „Seniūnijos paskirtą žmogų, pjaunantį žolę, šiemet čia matėme tik vieną kartą. Dažniausiai nupjauna vienas kitas vietinis, bet ir naudoja tada tą žemę savo tikslams. O šiaip pastebime, kad ir jaunimas atvažiuoja, nori pasivaikščioti, pasižiūrėti, domisi, kaip čia viskas buvo, bet kur vaikščioti, kai žolė nepjauta ir informacijos nėra“, – sakė dimitraviškiai, nors Kretingos seniūnė S. Riepšaitė tvirtino, kad žolė yra pjaunama periodiškai. Pati Dimitravo bendruomenė bandė šiek tiek atgaivinti ir sutvarkyti teritoriją – šalia įsirengė poilsio ir sporto zoną, bet to neužtenka, norint pritraukti lankytojų ir turėti tikrai tvarkingą aplinką. Pasiteiravus, galbūt vis dėlto seniūnijos planuose yra numatyta rimtesnių teritorijos tvarkymo darbų, seniūnė sakė, kad reikės palaukti: „Sudėjome vadinamąsias rudas rodykles, matomas nuo pagrindinio kelio, tačiau apie stendus kalbos nėra. Tokį pastatėme tik prie Tūbausių bažnyčios, ir darbų, susijusių su priverčiamojo darbo įstaiga, nesame numatę.“ „Lietuvoje ši darbo stovykla buvo vienintelė, todėl tikrai yra verta didesnio dėmesio, negu jo sulaukia dabar. Toje vietoje turėtų atsispindėti visa istorija – pradedant nuo Tarvydų kaimo atsiradimo ir baigiant šiandiena“, – įsitikinęs J. Kanarskas. Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla veikė 1937–1940 m. ir 1941 m. II pusėje–1944 m. Priverčiamojo darbo įstaigai buvo pritaikyti dvaro gyvenamieji ir ūkiniai palivarko statiniai. Akmenų mūro svirne buvo įrengtas kalėjimas, kuriame galėjo tilpti 200 kalinių. Pagal įstatymą, į Dimitravą priverčiamiesiems darbams buvo siunčiami valstybės saugumui ir viešajai tvarkai pavojingi asmenys. Priverčiamasis darbas – tašyti akmenis. Prasidėjus sovietų okupacijai, naujoji valdžia stovyklą uždarė, o ją užėmė sovietų karinis dalinys. Nacių okupacinė administracija, atnaujinusi priverčiamojo darbo įstaigą, joje uždarė Kretingos apskrityje sulaikytus sovietų valdžios aktyvistus, tarnautojus, rėmėjus, 1941 m. liepą buvo atvaryta per 500 Skuodo žydų bendruomenės moterų ir vaikų, kuriuos nužudžius, jų vietas užėmė apie 300 Kretingos apskrityje likusių sovietų karininkų žmonų su vaikais. Didžiąją jų dalį netrukus vokiečiai išvežė priverstiniams darbams į Vokietiją. Sovietinė valdžia skelbė, kad buvusioje „koncentracijos stovykloje 1941–1944 m. nužudyta 1770 žmonių.“ Šaltinis: Vikipedija
Iveta GELUMBICKAITĖ Vilniaus universiteto studentė
|
|
