|
|
|
Į Amžinojo Tėvo namus išlydėtas brolis Arūnas
Dieve, arčiau Tavęs, arčiau Tavęs“, – šia giesme Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos broliai pranciškonai, Žemaitijos kunigai su Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi, Panevėžio vyskupijos vyskupas ordinaras Genadijus Linas Vodopjanovas ir gausus būrys tikinčiųjų atsisveikino su broliu pranciškonu Arūnu Brazausku, antradienį amžino poilsio atgulusiu Kretingos senosiose kapinėse, šalia kitų brolių pranciškonų ir kunigų. Meldė ištvermės tikėjimo kelyje Šv. Mišias už rugpjūčio ketvirtąją į Amžinojo Tėvo namus iškeliavusį brolį pranciškoną Arūną Brazauską Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, į kurią susirinko tikintieji ne tik iš Kretingos parapijos, per dvi dešimtis brolių pranciškonų bei kunigų, sesės iš Kretingoje esančių moterų vienuolynų, aukojo pranciškonų brolijoje tarnystę pradėjęs vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas. Pareiškęs užuojautą velionio artimiesiems – seseriai Vilmai, broliams Jonui ir Žydrūnui, jų šeimoms, – visai Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijai ir Kretingos broliams pranciškonams, parapijai ir bendruomenei, kurioje tarnystę atliko brolis Arūnas, vyskupas akcentavo, kad visą pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija nieko neaplenkia: nei pasauliečių, nei Dievui tarnaujančių kunigų, brolių ir seserų vienuolių. „Šiandien atsisveikiname su broliu Arūnu. Mes ne tik meldžiamės už jį, bet ir dėkojame Dievui už jam sutiektą pašaukimą, už kunigystės dovaną. Meldžiamės, kad mums visiems, kaip broliui Arūnui, užtektų ištvermės tikėjimo kelyje“, – kalbėjo vyskupas G. L. Vodopjanovas.
Kartu davė pirmuosius įžadus „Atsisveikindami su broliu kunigu Arūnu atiduodame jį į Viešpaties rankas ir pavedame prisikėlusio Kristaus, kurį jis savo gyvenimu liudijo ir mokė kitus tikėjimo, gailestingumui ir teisingumui“, – pamokslo metu priminęs 54 metus trukusį Arūno Brazausko gyvenimo kelią, atvedusį jį iki Kretingos, kurioje jis gyveno trylika metų, kalbėjo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos ministras, kunigas Algirdas Malakauskis.
A. Malakauskis prisiminė, kaip jiedu kartu su broliu Arūnu 1997–1998 metais atliko noviciatą La Vernos pranciškonų vienuolyne Toskanos Šv. Pranciškaus Stigmatizuotojo provincijoje Italijoje, kartu davė ir pirmuosius vienuolio įžadus. „Prisimenu jį noviciate: brolis Arūnas labai mėgo keliauti, mėgo fotografuoti. Būdavo, kad ilgai jo laukdavome kokioje nors automobilių stovėjimo aikštelėje, kol jis, pamatęs kažką įdomaus ir verto nufotografuoti, grįš. Keliaudavo ir vienas: apkeliavo ne tik Toskanos apylinkes, bet ir greta esantį San Mariną. Buvo labai smalsus, troško ne tik daug pamatyti, bet ir labai daug sužinoti“, – dalijosi prisiminimais A. Malakauskis. Pasidalijo prisiminimais Brolis Arūnas itin mėgęs keliauti į kalnus, pasižymėjęs didele kantrybe ir didžiule ištverme. Brolis Paulius iš Leipalingio taip pat akcentavo brolio Arūno ištvermę: „Jis, regis, iš lėto, neskubėdamas kopdavo į kalną. Mes jau pradėdavom dūsauti, sėsdavom pailsėt. Brolis Arūnas, nuėjęs toliau ir įkopęs aukščiau, kantriai laukdavo, kol mes jį pasivysim. Jis tikrai turėjo išskirtinę sveikatą, todėl man ir dabar itin keista, kad toks sveikas žmogus nukentėjo nuo viruso.“
Prisiminimais dalijosi ir brolis Astijus: „Kai Lietuvoje buvo įvestas karantinas, pačiu sunkiausiu metu mes „Rūpestėlių“ labdaros valgykloje nebegalėjome stokojantiems dalinti maisto. Tada brolis Arūnas pats pasisiūlė maistą išvežioti tiems, kam jis buvo būtiniausiai reikalingas – po visus pakraščius, po visus užkampius. Jis nieko nebijojo, jis mylėjo pasaulį“. A. Malakauskis pasidalijo pačiu paskutiniuoju prisiminimu. Paminėjęs, kad brolio Arūno dėka tūkstančiai žmonių patyrę Dievo malonę gaudami Krikšto, Santuokos, Eucharistijos ir kitus sakramentus, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos ministras sakė, kad jis turėjo galimybę broliui Arūnui suteikti Ligonių patepimo sakramentą. Urna su brolio Arūno pelenais, kurią į senąsias Kretingos kapines nešė brolis Gediminas, po Seimo nario Antano Vinkaus ištartų atsisveikinimo žodžių palaidota šalia dar XX a. pradžioje pradėtų čia laidoti brolių pranciškonų bei Kretingos parapijos kunigų ir amžino poilsio pernai atgulusio išeivijos lietuvių vyskupo pranciškono Pauliaus Antano Baltakio. Vyskupo, 2004-ųjų gruodžio 11-ąją Kenebunko Šv. Antano Paduviečio koplyčioje (JAV) suteikusio pranciškonui broliui Arūnui Brazauskui Šventinimų sakramentą.
BROLĮ ARŪNĄ PRISIMENANT
Ingrida BUIVYDIENĖ, arbatinės „Špitolė“ direktorė: – Užeidavo jis pas mus gan dažnai. Tačiau nebuvo iš tų brolių, kurie, atėję į „Špitolę“, ima bendrauti. Jeigu ko paklausdavai, atsakydavo, bet pirmas į kalbas nesileisdavo. Brolį Arūną galima apibūdinti taip: tylusis brolis. Įėjęs į arbatinę, jis pirmiausia pasukdavo prie knygų lentynos. Pasiimdavo žurnalą „Žodis tarp mūsų“, rengdavosi pamaldoms. Kiek yra tekę dalyvauti jo aukotose šv. Mišiose, jis visad būdavo itin susikaupęs, ramus, jo pamokslai – tikslūs, gan trumpi, tačiau buvo galima suprasti, kad jiems rimtai, nuodugniai pasirengta – ne improvizacija, o gilūs apmąstymai, kuriuos jis dažniausiai skaitydavo iš užrašų. Jis buvo žmonių mėgstamas nuodėmklausys. Žinot, kartais žmonės pasidalina, kad per išpažintį kunigas jiems pasakęs kažką tokio, kad jie pasijautė nejaukiai. Apie brolį Arūną nė karto neteko tokių atsiliepimų girdėti. Prisiminus jį, pirmas žodis, ateinantis galvon – ramybė. Beje, brolis Arūnas mėgo pirtį – visad nusipirkdavo pipirmėčių aliejaus. Ir tikrai rūpinosi sveikata. Paklaustas, noriai pasakodavo apie atostogas: kur keliavęs, ką matęs. Ir apie tą nelemtąją paskutinę kelionę pasakojo, ir ketino dar keliauti, nes atostogos dar turėjo tęstis. Tačiau, kaip bebūtų keista, tuomet jis prasitarė, kad bijo mirties. Gal kažką nujautė... Graži buvo brolio Arūno tarnystė, ir labai gaila, kad Dievas jam tokią lemtį skyrė. Jonas DRUNGILAS, Kretingos parapijos pastoracinės tarybos narys:
– Brolis Arūnas buvo labai kuklus, gal kiek tam tikra prasme nedrąsus. Nelinkęs daug kalbėti, bet jeigu jau jį prašnekindavai, turėdavo labai daug ką papasakoti. Bendraudavo labai nuoširdžiai, be jokio, kaip kartais sakoma, „kunigiško išdidumo“. Man labai imponavo tai, kad jis visada laikydavosi jo luomui deramo paklusnumo, ypač prasidėjus pandemijai ir paskelbus karantiną. Visada, nuo pat karantino pradžios, jis laikėsi visų saugumo reikalavimų: ir kaukė, ir dezinfekcija, ir sveikindavosi taip, kaip privalu, jau tada, kai kiti pajuokaudavo: „Ai, kas čia tokio, į bažnyčią virusas neateis“. Sakydavo: „Juk žmonės mus mato“. Patikėkit, visiems buvo didžiulis netikėtumas, kad jis, taip pedantiškai saugojęsis, iš kelionės parsivežė COVID–19. Ir, kad būdamas toks fiziškai stiprus, sveikas žmogus, neišgyveno. Kalbant apie jį, kaip apie vienuolį, privalu pasakyti: jis savo tarnyste džiaugėsi. Beje, būtent brolio Arūno žmonės prašydavo suteikti Ligonių patepimo sakramentą. Ir jis ligonius mielai lankydavo. Ką dažniausiai pamatydavai ligoninėje? Brolį Arūną. Prisimenant jį, kaip žmogų, turiu prisipažinti, kad labai gailiuosi vieno: kažkada įsikalbėjom, kad jis mėgsta žvejoti – gyvendamas JAV buvo net ryklį pagavęs. Mudu jau buvom sutarę, kad nusivešiu jį į Palangą pažvejoti ant jūros tilto. Dabar galvoju: kodėl aš tos mūsų žvejybos nepaskubinau, gal būčiau žmogų pradžiuginęs...
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
