|
|
|
Erlėniškė rūpinasi vokiečių kareivio kapu
Erlėnuose gyvenanti 56-erių Irena Zubienė prieš Vėlines, nešina glėbiu gėlių ir žvakių, skubėjo į gretimą Juodupėnų kaimą, kur, numynusi gabalą kelio pamiške, nėrė gilyn į sužėlusią tankmę ir pagal tik jai vienai žinomus orientyrus atsekė paslapties gaubiamą kapavietę, apie kurią ilgus dešimtmečius garsiai prabilti bijojo visa jos giminė. Nušovė belaisvį lakūną „Tai – kapas vokiečio kareivio, žuvusio paskutinėmis karo dienomis, kai pro čia praėjo frontas. Ilgus metus šia kapaviete rūpinosi Juodupėnuose gyvenusi mano teta Veronika Anužienė, mes ją baba vadindavom,– į paslaptingos kapavietės priešistorę įvedė I. Zubienė. – Paskutinius metus prieš mirtį baba papasakojo tai, ką mes iš vaikystės lyg ir žinojom, bet nieko tikslaus. Tarybiniais laikais niekas giminėj garsiai nešnekėjo ir mums, vaikams, draudė prasitarti“. I. Zubienė sužinojo, kad 1944-ųjų spalį prie Vinginių kaimo, Skuodo rajone, rusų kariai numušė vokiečių lėktuvą, ten šis ir sudužo. „Žmonės matė, kaip parašiutu nusileido vokiečių lakūnai, – vieni sakė jų buvus du, kiti – tris. Kaimo žmonės išsigrobstė parašiutus ir iš jų po karo moterys palaidines siūdinosi. Rusai belaisvius pėsčiomis varė į štabą, įkurdintą Juodupėnų kaime. Vienas iš lakūnų buvo smarkiai sužeistas. Kai jis nebepaėjo, rusai ėmė pakeliui ir nušovė“, – pasakojo moteris. V. Anužienės vyras Povilas sykiu su kaimynu Adomu Raveikiu, pamatę kelias dienas pakelės griovyje gulinčio kareivio kūną, sumanė palaidoti: įkėlė palaikus į vežimą ir nuvežė į pamiškę. Laidojo paskubomis be karsto ir ant kapo, kad atmintų vietą, pasodino 4 pušis. Tetos vyras Povilas buvęs meistras, ir ant kapo pastatęs medinį kryžių.
Senolė prisakė rūpintis kapu Nežinomojo kapą vis aplankydavo senoji Veronika – per Vėlines slapčia uždegdavo žvakę, sukalbėdavo amžinatilsį. „Su jos dukra Aniceta, eidamos grybauti, mudvi tą kapą taip pat susirasdavom. Tai, kas paslaptinga, mus, vaikus, labai traukė“, – sakė moteris, kuriai neseniai buvo lemta pačiai perimti šios kapavietės priežiūrą. „Teta Veronika keleriais metais pragyveno savo dukterį Anicetą, o kai liko viena, ja rūpintis ėmiau aš. Ji mirė sulaukusi 96-erių, ir iš savo vienkiemio paskutiniais gyvenimo metais niekur nenorėjo nė kojos kelti. Tekdavo keltis pusę penkių ryto, sėsti ant dviračio ar pėsčiomis kulniuoti penkis kilometrus ligi jos sodybos, kad pamelžčiau karvę Mūzę, pašerčiau pulką katinų, ir dar pasirūpinčiau bitėmis – šių turėjo kelis avilius. Vakare po darbo vėlgi kulniuodavau pas Veroniką su karštu viralu, – ji buvo labai reikli, užsispyrusi ir labai mokėjo valdyti namiškius“, – atviravo I. Zubienė, buvusi pradinių klasių mokytoja, dabar Mosėdyje dirbanti socialinį darbą.
Senolė Veronika jai savo širdį išliedavo, ir per ilgas pasišnekėjimų valandas I. Zubienė daugiau sužinojo apie vokiečio lakūno mirtį, laidotuves, – senoji jai prisakė po mirties ir jo kapą prižiūrėti. Ilgainiui senasis kryžius sutrūnijo, ir jį pribaigė lūžtanti dėdės Povilo sodintoji pušis. O kapavietės pakraščiuose dar likusios pušys savo viršūnėmis šiandieną dangų remia. Tad Irena paprašė, kad naują kryžių išdrožtų erlėniškis Jonas Gedrimas, o Irenos vyras Antanas kapą apjuosė kaldinto metalo tvora. Ji mano, kad kryžių reikėtų nudažyti baltai, – kai buvusi Vokietijoje, sakė mačiusi, kad ten stato būtent tokius.
Žinią perdavė ambasadai „Kapą prižiūriu iš žmogiškumo, – elgiuosi pagal principą: daryk kitam taip, kaip pats norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Prieš mirtį visi esam lygūs. Juk nė vienas nežinom savojo likimo, nepasirenkame nei tėvų, nei tėvynės, negalime paveikti nė istorinių aplinkybių“, – tvirtino I. Zubienė. Šį rugsėjį pas ją viešėję draugai Dalia ir Eugenijus Zabičiai iš Skuodo, išgirdę šią Irenos giminės paslaptį, apie tai pranešė Vokietijos konsulatui Klaipėdoje bei ambasadai Vilniuje – galgi tautiečiai susidomės, bandys išsiaiškinti žuvusiojo asmenybę ir nurims širdys tų, kurie ilgus dešimtmečius nieko nežinojo apie be žinios dingusį savo artimąjį. Istorija neturi senaties, o geri darbai nejučiomis bumerangu sugrįžta, įsitikinusi I. Zubienė. Ji neslėpė, kad to paties laikmečio auka – į Krasnojarsko kraštą ištremtas jos senelis Konstantinas Grabys – taip ir negrįžo į gimtinę, buvo žiauriai nužudytas „samagono“ reikalauti užklydusių kriminalinių kalinių. Senelio palaikai ilsisi tame atšiauriame krašte, – galbūt kas nors šiandieną, svarstė erlėniškė, pasirūpina jo kapu. Sklaidydama nuotraukas, Irena išskaitė, kad ant 1955 m. atsiųstos ten gyventi pasilikusio, bet jau taip pat mirusio jos dėdės nuotraukos, kurioje užfiksuotas senelio kapas, užrašyta, jog tose pačiose kapinėse palaidotas 31 lietuvis. Jos močiutė Veronika Grabienė per nelemtą užpuolimą spėjo pasislėpti, sugrįžo iš tremties ir amžino poilsio, kaip vėliau ir Irenos tėvai – Kazimiera ir Kostas Grabiai – atgulė Salantų kapinėse.
|
|
