|
|
|
Prezidentas padėkojo kūlupėniškėmsuž dorai užaugintus vaikus
Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ sidabro medaliu šiemet apdovanojo Agrapiną Normantienę iš Kūlupėnų. Šis apdovanojimas 68-erių A.Normantienei buvo įteiktas už išaugintus ir dorai išauklėtus vaikus: moteris pagimdė 8, o iš viso išaugino 11 vaikų. Prezidentas šiemet apdovanojo 38 daugiavaikes motinas, iš mūsų rajono – tik vieną. 2004 m. tokiu pat medaliu buvo apdovanota kita kūlupėniškė – Stanislava Mažeikienė. Jos šeimoje – 7 vaikai. Visi jie - dar moksleiviai bei studentai ir tebesiglaudžia pas tėvus. Artimųjų būrys – 43 žmonės „Negalėjau nė pagalvoti, kad pats Prezidentas pasikvies į Prezidentūrą ir parodys tokį dėmesį, - džiaugėsi santūri ir rami moteris. - Juk visąlaik daugiavaikė šeima buvo pajuokos objektas. Pats ūkio direktorius, kai buvo sunkus metas ir ėjau jo prašyti šieno, yra pasakęs: nereikėjo tiek vaikų prisiperėti. Dabar vaikai - jau užaugę ir išsivažinėję kas kur. Vienudu su katinu Princu ir besam namuose“.
Į iškilmes Prezidentūroje A.Normantienę lydėjo dvi dukterys, anūkė ir Kūlupėnų seniūnijos darbuotojos. A.Normantienės žodžiais, dabar jau, kaip dainuojama dainoj - „rodos, nė vargo nebuvo“, tačiau šeimos gyvenimo pradžia buvusi sunki. Per 13 metų gimė 7 vaikai. Kiek Dievas davė, tiek ir užaugino. Į vyro tėviškę – Kūlupėnus - A.Normantienė atitekėjo prieš 44-erius metus. Ištekėjo už našlio Jurgio, kuris turėjo tris vaikus. „Aš buvau merga su vaiku, todėl ir susiėjau su našliu. Gyvenimas su Jurgiu nusisekė: buvo darbštus, rūpinosi šeima. Visą gyvenimą iki pensijos dirbo ūkyje stalium“, - tvirtino moteris, prieš porą metų anapilin jau išlydėjusi savo vyrą. Ji pati irgi dirbo ūkyje. „Kokių tik darbų nedirbau: kūrenau pirtį, valiau raštinę, o paskui kūrenau ūkio katilinę. Dabar – visos dienos kaip šventė: nebereikia su chalatu lakstyti po tvartą. Tik truputį ilgu: buvau pripratusi prie šurmulio, o likau viena. Duktė Jolanta, su kuria dar sykiu gyvenu, išvažiavo padirbėti į Angliją. Ne be reikalo sakoma: turėk dešimt vaikų ar tik vieną vaiką, vis vien amžiaus gale liksi vienas“, - įsitikinusi A.Normantienė. Vyriausiam A.ir J.Normantų vaikui, sūnui Rimantui – 45-eri, jauniausiam Andriui – 32-ji. Visi trys vyro vaikai gyvena Panevėžy, tačiau kas vasarą aplanko. „Niekada neskyriau: ar mano, ar vyro, ar bendri vaikai. Jie taip pat tarpusavyje skirtumo nejautė“, - sakė pašnekovė. Visi vaikai – paprasti darbininkai, ypatingų mokslo aukštumų nepasiekę. Kai į tėviškę per šventes suvažiuoja vaikai, Normantams kitų svečių nebereikia. Vienu metu prie stalo susėda 35-36 žmonės. „Vaikų su antromis pusėmis yra 21, anūkų - 18 ir 3 proanūkiai, - iš viso esame 43 žmonės. Tačiau jauniausias sūnus su šeima gyvena Amerikoje, ir iš to skaičiaus iškrinta. Dar vienas sūnus jau šešerius metus dirba Danijoje“, - gausiu pulku artimų žmonių šiandien džiaugiasi A.Normantienė. Didžiausias autoritetas – senolė Salomėja 52-jų Stanislavos ir 51-erių Stepono Mažeikų šeimoje visi septyni vaikai dar kremta „moksliukų“ duoną: trys iš jų yra moksleiviai, keturi – jau studentai. Penki pirmieji vaikai gimę kone pamečiui: vyriausiajai Onai – 23-eri, Marytei – 21-eri, Ritai -20, Antanui – 19, Elenai – 18 metų. Du pagrandukai gimė kiek vėliau: Veronikai dabar – 14, jaunėliui Tomui – 12 metų. Jų mama Stanislava dirba slaugytoja Kretingos ligoninės chirurginiame skyriuje, tėtis – darbininku Kūlupėnų pagrindinėje mokykloje. Gausi Mažeikų šeima gyvena Stanislavos tėvų – 80-mečių Salomėjos ir Stanislovo Lubių – name. „Pagrindiniu smuiku“ šiuose jaukiuose ir draugiškuose namuose griežia senolė, kurią visi namiškiai vadina mama. Stanislava savo vaikams yra mamytė. „Nieko sau – auginsiu vaikus, o būsiu „baba“. To dar betrūko. Dukrai ir žentui sakiau: neškit kuo daugiau vaikų, mes juos sūpuosim ir myluosim. Dabar esu „bagota“: turiu 21 anūką ir visi mane vadina mama, - tikino žvali ir itin gyvu žemaitišku humoru apdovanota senolė. Ji pati užaugino 5 vaikus, iš kurių gyvų belikę trys. „Mūsų močiutė yra namų ponia ir labai gera „vadybininkė“. Jos darbas – duoti mums komandą, - juokėsi vyriausioji anūkė Ona. – Na, o mes visi žinom savo pareigas. Močiutė visiems ruošia pusryčius ir pietus. Bočius, mes jį „papūniu“ vadinam, sukasi apie namus: turi 5 bičių avilius, drožinėja iš medžio“. Mergina mokosi Klaipėdos universiteto Menų fakultete ir dirba Kultūros centro Darbėnų filialo meno vadove. Ji dar groja vargonais bažnyčioje. Elena ir Veronika taip pat muzikuoja: muzikos abi mokėsi Salantų meno mokykloje. Trys Mažeikų vaikai – Antanas, Marytė ir Rita – taip pat Klaipėdos universiteto studentai. „Mažai vaikų namie beturime,- tik tris. Kažkaip tuščia pasidarė. Savaitgalį visi iš Klaipėdos sugrįžta. Kaip jų pasiilgstu“, - plačiai šypsodamasi pasakojo mama Salomėja. Stanislavos žodžiais, kai šeima sėda šventinių pietų, svetimų linksmintojų jiems nereikia: mama pasakoja linksmas ir juokingas istorijas - vaikai ją tiesiog aplipę, o dukros sėda muzikuoti. Senolė tikino, jog visuomet reikia „turėti skvarbią akį“: žiūrėti, kada ir kur vaikai išeina. Duosi vaikui valią, kas iš jo užaugs. Nuo mažens reikia drausminti ir prie darbo pratinti. Visi vaikai žino savo darbus: Tomas bėga pas vištas ir šunį šeria, Verutė kiaules prižiūri, o Elytė melžia karves. „Dėl to, kad mama – tokia, visiems lengva gyventi. Ji moka pagirti ir nuraminti, kiekvienam suranda tinkamą žodį, į problemas žvelgia ramiai ir paprastai. Šeimoje niekad negirdėjom nei pykčių, nei barnių. Jei mama nepiktai pašiepia tėtį, šis šypsosi, kol sugalvoja kaip atsikirsti. O jei kas nepatinka, išeina į kiemą, prie bičių“, - tėvų ir savo namuose tvyrančia santarve pasidžiaugė S.Mažeikienė.
|
|
