Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Aistra bibliotekai – didžiausia mano gyvenimo aistra, laimėjusi prieš kitas – rašymo, akmens tašymo, medžio drožimo - aistras“, - sako Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, rašytojas ir skulptorius Juozas Šikšnelis.

Rašytojas Juozas Šikšnelis juokavo į pensiją išlydėjęs Raidą Dubrę, kuriam pasidarė nebeįdomu rašyti detektyvus. Dešinėje – bibliotekos direktorė Aldona Kerpytė.

Jis sukūrė apie 300 akmens ir medžio skulptūrų, kurios gimė jo tėviškėje Švendubrėje (Varėnos rajonas), namuose, bibliotekos kieme. „Kai jaunystėje kaldavau akmenį, tėvas baisiai pykdavo. Manė, kad niekais užsiiminėju. Vėliau nuomonę pakeitė, net ekskursijas po sodybą ėmė vedžioti“, - prisiminė skulptorius ir rašytojas. Pasak jo, paleisti savo darbus - ir sunku, ir lengva. „Būdavo, kad atiduodavau skulptūrą ir šiaip sau, už degtinės butelį. Kita vertus, tam ir dirbu, kad darbai iškeliautų“, - mano J. Šikšnelis. Vienas jo akmeninis angelas nutūpė Vilniaus Bernardinų kapinėse, yra iškeliavusių į užsienį, kitų likimai nežinomi.

Dabar rašytojas akmens jau nebetašo, nes tam reikalingos specialios sąlygos, vieta, technika. „Gal tai tik pasiteisinimas, kad sąlygų nėra. Jaunystėje galėdavau akmenį tašyti bet kur. Nustojau būti skulptoriumi, tačiau knietėtų dar padirbėti su akmeniu“, - prisipažino skulptorius. Jis pasakojo, kad jokiu būdu negalima dirbti su akmeniu, kai esi supykęs. Akmuo atsiliepia į pyktį ir skyla ne ten, kur reikia. Rašydamas jis neturi mokytojo, tačiau yra įsitikinęs, kad rašyti gali beveik visi. „Viskas yra labai paprasta. Idėjos gimsta galvoj, malasi tol, kol nebegali ištverti. Tada sėdu prie kompiuterio ir pradedu rašyti“, - kūrybinį procesą apibūdino J. Šikšnelis. Jo nuomone, rašytojas turi padaryti Jėzaus stebuklą: paversti vandenį vynu, padaryti stebuklą, kad skaitytojas patikėtų tuo, kas parašyta. Pirmoji rašytojo knyga „Štilis“, pasirašyta Raido Dubrės slapyvardžiu, išėjo 1990 metais. „Raidas Dubrė yra mano apsėdimas, šis asmuo išaugo iš manęs. Jis priversdavo mane rašyti detektyvus. Juos geriausia rašyti rudenį, kai tamsu ir niūru. Juk būtent tada ir vyksta tamsūs, detektyviniai dalykai“, - pasakojo J. Šikšnelis, daugiausiai detektyvų pasirašęs Raido Dubrės slapyvardžiu. Tai -Raigardo ir Švendubrės trumpiniai.

Dabar rašytojas nebesislepia po slapyvardžiu ir neberašo detektyvų. „Pajutau, kad išsikvėpiau. Pasidarė nebeįdomu rašyti detektyvus. Nedarau to, kas neįdomu. Kai ko nors nenoriu daryti, sakau, kad neturiu laiko, nors iš tikrųjų nesiskundžiu laiko stoka“, - kalbėjo J. Šikšnelis. Juokaudamas jis pasakojo, kad Raidas Dubrė šiuo metu yra uždarytas senelių namuose, ilsisi ir iš jo atimtos visos rašymo priemonės.

Kurdamas J. Šikšnelis niekada nežino, kas toliau vyks jo knygoje. „Veiksmas prasideda nuo kažko, tarkim, šūvio. Tada kasdien mėgaudamasis rašau, net nenutuokdamas, kas įvyks ir kokia bus mano knygos pabaiga. Toks rašymo būdas panašus į skaitymą – skaitai savo rašomą knygą“, - pasakojo rašytojas.

Naujausias J. Šikšnelio istorinis detektyvas „Paskutinioji užmuša“ išleistas 2003 metais. „Lengvo turinio detektyvai su istorinėmis detalėmis gali grąžinti žmones prie praeities, nes jie nesidomi savo šalies istorija. O Lietuvoje įžvelgiu baisią padėtį – neskaito jau dvi žmonių kartos. Neskaitančių tėvų vaikai taip pat neskaitys“, - mano J. Šikšnelis.

Jis juokavo, kad tikriausia beprotybė yra kasdien dirbant tarp milijono knygų dar ir pačiam rašyti knygas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas