Kretingos ligoninė – vienintelė darbovietė per keturiasdešimt metų

Šešiasdešimt šešerių kretingiškė Janina Zacharkienė 37-erius savo gyvenimo metus atidavė darbui Kretingos ligoninėje ir jos ligoniams. Pusę to laiko - dvidešimt metų – ligi pat pensijos J.Zacharkienė dirbo operacinės vyriausiąja seserimi. Kretingos ligoninė jai buvo vienintelė - pirmoji ir paskutinioji - darbovietė.

37 metus išdirbusi Kretingos ligoninėje, šiandien Janina Zacharkienė didžiausią atgaivą suranda augindama gėles ir puoselėdama savo namų aplinką.

Prisimindama darbo sąlygas, aprangą, priemones tada, kai ji, dvidešimtmetė, vos pabaigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, atvyko dirbti į Kretingą, ir palygindama jas su dabartinėmis, J.Zacharkienė sakė, jog tai - tarsi lygintum dieną su naktimi: „Mes, seselės, 1960 metais priminėm kaliauses. Pažiūrėkit, kokie chalatai, šlepetės“, - rodydama pluoštą jaunystės laikų nuotraukų, kalbėjo moteris. - Tačiau žinių atžvilgiu jautėmės lyg būtume „pusė daktarų“. Medicinos mokykloje mus stipriai laužė: turėjome žinoti kiekvieną kaulelį, raumenį, visus instrumentus chirurginėms operacijoms“.

Darbo metai Kretingos ligoninėje, J.Zacharkienė tikino, prabėgę labai greit. Pirmus metus ji dirbo Vaikų ligų skyriuje. Su meile ji prisiminė ir savo pirmąją praktinio darbo mokytoją – vyriausiąją medicinos seserį Rūtą Dirvonskytę–Lenkimienę, kuri ją išmokė ir suleisti vaistus į veną, ir zonduoti kūdikius. Po metų J.Zacharkienė buvo perkelta į Chirurgijos skyrių, o dar vėliau paskirta operacinės vyriausiąja seserimi.

Pasitikėjo operacinės komanda

„Aš buvau atsakinga, - kalbėjo J.Zacharkienė, - už operacinės tvarką ir švarą, medicinos seserų darbų paskirstymą. Jau prieš kelis dešimtmečius Kretingoje buvo atliekamos pakankamai sudėtingos operacijos, tokios kaip: skrandžio rezekcija, kepenų, žarnyno operacijos, atliekami Cezario pjūviai. Viskas – operacinė ir darbuotojai - turėjo būti paruošta, kad operacija vyktų be trukdžių“.

Su šiluma ir meile J.Zacharkienė vardijo savo komandos - kolegų gydytojų ir medicinos seserų - vardus. Jų susidarė gal kokios dvi dešimtys. „Visa atsakomybė tekdavo skyriaus vedėjui, chirurgui Petrui Giedraičiui. Šiemet vasarį jis jau iškeliavo anapilin. Nebėra jau ir kito kolegos – Jono Jazdausko. Jis buvo vargšų daktaras, nepasikėlęs: prie kiekvieno prieidavo, kiekvieną pašnekindavo. J.Jazdauskas mokėjo vokiškai, laisvai skaitė medicinos literatūrą ir turėjo didelį žinių bagažą“, - prisiminė medikė.

Kretingos ligoninės chirurginio skyriaus ir operacinės personalas prieš 30 metų. Nuotr. pirmoje eilėje iš kairės: gydytojai J.Jazdauskas ir Augustinas Paulius, centre – skyriaus vedėjas P.Giedraitis, paskutinis – gydytojas P. Navasaitis.Viršutinėje eilėje: pirma iš dešinės – taip pat buvusi operacinės vyriausioji medicinos sesuo Elena Grott, centre – gydytojas Romualdas Mikelskas.

Jai teko dirbti ir su jaunesnės kartos chirurgais - Kazimieru Barkausku ir Vytautu Karaliūnu. Operacinės personalo labai gerbiama buvo medicinos sesuo, instrumentatorė Aleksandra Giedraitienė. „Jos pareiga – labai greit ir profesionaliai paduoti instrumentus gydytojui. Tai – vienas iš sudėtingiausių medicinos seserų darbų“, - tikino J.Zacharkienė.

Moteris prisiminė, kaip tekdavo sterilizuoti ne tik instrumentus, bet ir siūlus bei adatas. „Gaudavome ir ketguto, tačiau jį labai taupėme. Tai – savaime ištirpstantis siūlas, kurį iš pradžių gamindavo iš kačių, vėliau – iš avių žarnų“, - tvirtino pašnekovė.

Mėsa ir kaulai – visų vienodi

J.Zacharkienė nenori sutikti su tuomet galiojusia nuomone, kad chirurgai – kyšininkai ar anekdotų personažai. „Sesele: žirkles, spirito, darsyk spirito ir agurko“, - tokie anekdotai apibūdina chirurgus lyg paskutinius girtuoklius. Kretingoje mano darbo praktikoje tikrai nebuvo atvejo, kad chirurgas operuotų girtas, - tikino pašnekovė. – O kyšiais patys žmonės palepindavo, ir patys dėl to burbėdavo. Ar duosi kyšį, ar ne – darbas bus atliktas vienodai kokybiškai. Duodamas kyšį pats žmogus patenkina savimeilę ir nuo to pasijunta geriau“.

Pirmieji darbo metai Kretingos ligoninėje. Su kolegėmis medicinos seserimis. Janina – antra iš kairės.

J.Zacharkienė pabrėžė, jog operacijų metu visas personalas ypač pajausdavo žmogaus bejėgiškumą: „Niekas garsiai nekalbėdavome apie Dievo buvimą. Tačiau kaip niekad apnuogintai suvokdavome jo valią ir tai, kad žmogus tikrai turi sielą. Mėsa ir kaulai – visų vienodi, bet visi žmonės sielomis – skirtingi. Jautėsi, kad visi gydytojai chirurgai – Jonas Jazdauskas, Petras Giedraitis, Petras Navasaitis, Kazimieras Barkauskas – buvo tikintys širdyje“.

Moteris prisipažino, jog dar ir į namus parsinešdavo per operacijas patirtus išgyvenimus, nerimą, mirčių vaizdus.

J.Zacharkienė prisiminė ir tuometinę nuostatą - nesakyti ligoniui jo tikrosios diagnozės – vėžio. „Tarpusavy kalbėdavome, lotyniškai tardami vėžio pavadinimą arba vartodami santrumpą – CA. Tada vėžys nebuvo pagydomas, o ligonio reakcija - neprognozuojama. Be to, diagnozė galėjo ir nepasitvirtinti, kaip tuomet gyventi iš anksto pasmerktam žmogui. Vienam geriau žinoti tiesą, o kitas, ypač jaunas žmogus, kuriam gyvenimas – prieš akis, tokios tiesos gal nenori išgirsti“.

Vienok ji mano, kad geriau yra sakyti žmogui tiesą. Žinant apie artėjančią pabaigą, lieka laiko susitaikyti su artimaisiais ir susitvarkyti būtinus reikalus.

Keliskart apsilankiusi Vokietijos ligoninėse, J.Zacharkienė stebėjosi, kaip nepagydomus ligonius specialistai parengia išėjimui į anapus. Ją sužavėjo ir Vokietijos ligoninių palatų įrengimas, maisto pateikimas, personalo profesionalumas.

„Tačiau jau ir pas mus šeimos medicinos centruose pasijauti lyg namie: visur švaru, gražu, jokių nesibaigiančių eilių prie gydytojų kabinetų. Gydytojos ir medicinos seserys dabar apsirengusios tarytum iš žurnalų“, - sparčiai tobulėjančia medicina ir aptarnavimo kokybe pasidžiaugė ilgametė medikė.

• Rašyti komentarą (0)