Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Blaivybės pradininko gimtinėje nebeliko pijokų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2007-04-20

„Pažiūrėkit, kaip išgražėjo mūsų kaimas: modernūs senelių namai, už jų – šiuolaikiškai tvarkomos sodybos. Vieni jas perka, kiti sugrįžta į tėvų gimtines, - rodydamas į iš tolo šviečiančias Nasrėnų kaimo sodybas, džiaugėsi Motiejaus Valančiaus muziejaus direktorius Algimantas Čėsna, šio kaimo istorijos žinovas, vietinių žmonių gyvąja enciklopedija vadinamas. – Beje, mūsų kaime nebeliko nė pijokų. Matytų dabar savo gimtinę blaivybės tėvas vyskupas Motiejus Valančius...“.

Jau dvidešimt metų vyskupo M.Valančiaus gimtinės - muziejaus reikalais rūpinasi Nasrėnuose gyvenantis 49-erių Algirdas Čėsna. Dėl didelio istorinių žinių bagažo kaimo žmonės jį vadina gyvąja enciklopedija.
Tvirtino klėtelės stogą

Remiantis istoriniais šaltiniais, Nasrėnai – senas, XV-XVI amžiuje, išilgai kelio, vedančio nuo Kūlupėnų į Salantus, įkurtas gatvinis kaimas. Vietiniai žmonės, saugodami namus nuo dažno lietaus, statė juos galais į vakarų - rytų puses, statmenai į gatvę.

Tačiau pagal M.Valančių, Nasrėnai minimi jau XII amžiuje. Kaimo vardas kildinamas nuo žodžio „nasrai“. Esą tarp dviejų upių - Kūlupio ir Salanto – įsikūrusiame kaime per kovas kryžiuočiai pakliūdavo tarytum į žemaičių nasrus.

Kaime yra išlikę kelių šimtmečių senumo įvairių liaudies architektūros paminklų. M.Valančiaus gimtinėje išliko jo vaikystės laikų klėtelė, statyta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje bei du rentiniai šuliniai.

Kūlupėnų seniūnijos, kuriai priklauso Nasrėnų kaimas, vyrai prieš kelias dienas tvirtino vėtrų apdraskytą šiaudinį klėtelės stogą. „Stogas paskutinįsyk šiaudais buvo klotas prieš dešimtmetį. Darbams tuomet vadovavo žinomas stogdengys Juozas Lukauskas. Šiaudai, mano manymu, buvo skirti pynimui: nupjauti ankstyvoj brandoj, todėl saulės pusėje pamažėle byra. Apaugę kerpe, kuri juos prilaiko, todėl stogas dar laikys kokį dešimtmetį“, - kalbėjo remonto darbams vadovaujantis seniūnijos specialistas ūkio reikalams Petras Kazlauskas.

Vieną gražiausių sodybų Nasrėnuose, savo senelių ūkyje, kuria iš miesto prieš septynerius metus atsikraustęs Stasys Klaunauskas.

Dvidešimt metų M.Valančiaus muziejui vadovaujantis A.Čėsna sakė, jog sodyboje yra išlikusi ir labai senoviška žiogrių (kai žalios jaunų eglaičių šakos perpinamos per įtvirtintas lentas – aut. pastaba) tvora. Už daržinės buvusi kalvė, kur meistravo M.Valančiaus tėvas.

Valančių giminės istorija – kaimo istorija

A.Čėsnos žodžiais, vyskupas Motiejus gimęs iš vienuolikos vaikų būrio. Net šeši iš jų mirė dar kūdikystėje. Užaugo trys broliai ir dvi seserys. Tėvai visus sūnus išleido į mokslus: vyresnysis brolis Mykolas buvo vienuolis pranciškonas. Jis išgyveno 62-jus metus, palaidotas Kretingos senosiose kapinėse, už J.Pabrėžos kapo.

Jaunesnysis sūnus Feliksas buvo gydytojas. Jis studijavo Tartu universitete. Mirė 32 metų amžiaus.

Valančių šeimoje labiausiai pasižymėjo Motiejus: jis tapo žemaičių vyskupu, rašytoju, švietėju, mokslininku, blaivybės pradininku. Mokėjo 7 kalbas: lietuvių, rusų, lenkų, lotynų, latvių, prancūzų ir vokiečių. Angliškai nekalbėjo, nes ši kalba tais laikais nebuvo populiari.

Išgyvenusi skaudžius likimo išbandymus ir priversta palikti savo namus, Irena Salienė džiaugiasi kiekvienu Nasrėnų kaime sutinkamu savo gyvenimo rytu.

A.Čėsnos žiniomis, kai 1828 m. mirė M.Valančiaus tėvas, jo motina darsyk ištekėjo. Vėliau ji persikėlė į Varnius pas į vyskupus įšventintą sūnų. Senoji sodyba Nasrėnuose ištuštėjo.

Toje vietoje buvus M.Valančiaus gimtinę šiandien primena kone prieš tris dešimtmečius tautodailininko Vytauto Majoro išdrožtas Palangos Juzė, kurį restauruoti A.Čėsna ketina patikėti vietiniam auksinių rankų meistrui Juozui Aleksandrui Saliui.

Kitapus M.Valančiaus sodybos esančiose maro kapinaitėse stovi koplytėlė. Paveikslą, vaizduojantį Mariją su kūdikėliu, kabėjusį koplyčioje, 1836 m. dovanojo Kražiuose dirbantis M.Valančius. Dabar jo originalas saugomas Kretingos muziejuje, o kopiją nutapė tautodailininkas Juozas Šakinis.

Senosiose Nasrėnų maro kapinaitėse tebestovi koplytėlė, kur kabėjo vyskupo dovanotas Dievo Motinos paveikslas. Kapinaites prižiūri A.Čėsnos žmona Violeta Čėsnienė.

Minint M.Valančiaus 200-ąjį gimimo jubiliejų, buvo pasodintas 200 ąžuoliukų parkas, kurio centre iškyla balta paties vyskupo skulptūra. Skulptūrą sukūrė Kęstutis Balčiūnas. Didžiąją dalį pinigų – 40 tūkst. Lt - tam skyrė tautietis iš Čikagos Stasys Vaičius. Šis žmogus, beje, yra ir greta prigludusių Rietavo vyskupijos senelių namų fundatorius.

Spalvingos Nasrėnų asmenybės

„Stasys Vaičius skyrė tokius didelius pinigus, o pats panoro likti nežinomas. Net lentos prie senelių namų nenorėjo, - kalbėjo A.Čėsna. – Jo valia urna su jo palaikais buvo parvežta iš Amerikos ir palaidota Kalnalio kapinėse. Jis testamente net surašė, kaip turi būti surengtos šermenys. Nurodė: jei lis, užkandžius patiekti iš mašinos“.

Pasak A.Čėsnos, velionio draugo laidotuvėse dalyvavęs šimtametis Pranas Skersys prie kapo duobės kalbėjo: „Ar atmeni, Staseli, kaip mudu gyvuliukus ganėme. Turėjau sulaukti 100 metų, kad pamatyčiau, kaip tu sugrįžai į tėviškę“.

S.Vaičiaus gimtinėje šiandien gyvena jo dukterėčia Nijolė Kazakevičienė su vyru Romanu. Abu jie – geologai, į gyvenimą išleidę tris suaugusius vaikus. Be įspūdingos akmenų kolekcijos, kurią jiedu rinko keliaudami po įvairius pasaulio kraštus, šeima apylinkėse išgarsėjo tuo, kad Romanas yra dar ir rašytojas. Viena jų duktė - vyriausioji Inga - pasirinko vienuolės kelią, o jaunėlis sūnus Romanas dirba Romos Vatikano radijuje.

Į Nasrėnus prieš keletą metų atsikraustė ir auksinių rankų meistras, dailidė J.A.Salys su žmona Irena. Šis žmogus padarė baldus ir laiptus net klaipėdiečiui milijonieriui Antanui Bosui bei kitiems žinomiems turčiams. Salių šeima neslepia ir skaudžios istorijos: abu buvę verslo žmonės, pasistatę namą mieste ir įgiję nemažai turtų, viską prarado. Tačiau jie nekaltina nei kitų žmonių, nei likimo. „Dievas išmokė mylėti ir tikėti, bet neišmokė jausti saiko“, - savo polinkį į turtų kaupimą, pražudžiusį jos šeimą, pabrėžė moteris.

Paminklo vyskupui Motiejui Valančiui ir senelių namų fundatorius – iš Nasrėnų kilęs ir didžiąją gyvenimo dalį Čikagoje gyvenęs Stasys Vaičius.

Sunkia liga serganti 57-erių Irena šiandien džiaugiasi, kad jai buvo lemta nugyventi tiek metų. „Pažiūrėkit, kokie mažulėliai miršta nuo vėžio. Man Dievas ir taip jau nemažai metų atseikėjo. Dabar džiaugiuosi: tuoj sodai žydės, bulvės sudygs. Turiu ožką, triušių – koks grožis juos stebėti“, - kalbėjo optimistiškai nusiteikusi I.Salienė.

Nasrėnai turėjo ir savo kryždirbį. Tai – Kazimieras Paulauskas. Ne vieno sodybą papuošė jo drožti kryžiai, koplytėlės. Paties meistro namai, deja, ištuštėjo: abu senukus Paulauskus – meistrą ir jo žmoną - išsivežė vaikai.Vienas dievdirbio drožtų kryžių stovi ir prie kaimyno Stasio Klaunausko namų.

Senelė prišaukė atkurti kryžių

47-erių S.Klaunauskas, pagal specialybę statybininkas, atsikraustė iš miesto prieš septynerius metus ir įsikūrė savo motinos bei senelių sodyboje. „Visus trobesius perstačiau. Išvaliau ir atnaujinau tvenkinį. Jis buvo toje vietoje ir anksčiau. Sako, Smetonos laikais čia girdydavo dvarininkų bandą. Prileidau žuvų: lynų, lydekų, dviejų rūšių karosų. Buvau įveisęs ir brangių baltųjų amūrų. Bet žuvys ankstyvą pavasarį įšalo tarp ledo. Po darbų ateinu čia, užmetu meškerę – ir malonumas, ir nauda: žuvies užtenka ir vakarienei“, - apie įspūdingai nuo kelio atrodančią sodybą ir tvenkinį pasakojo nasrėniškis.

Vyras sakė, jog jam prisisapnavusi senelė džiaugėsi atstatomu ūkiu. Todėl, S.Klaunauskas tvirtino, prie sodybos sumanęs atnaujinti ir kažkada stovėjusį kryžių.

„Galėčiau prisigalvoti kažin ko savo sodyboje, bet Nasrėnai įeina į Salantų regioninio parko teritoriją, ir be jų leidimo kažin ko statyti negali“, - tvirtino vyriškis.

S.Klaunauskas pasidžiaugė, jog jų kaime nėra nei girtuoklių, nei vagių: „Negirdėsi, kad kur ūžautų girtų dainos. Išeidamas į laukus, gali nė durų nerakinti“.

„Pensininkai gavo išmokas iš ES, ir į „žmones panašūs tapo“: nuo ryto iki vakaro nebelenkia nugarų. Pensininkų ir jaunų žmonių kaime yra perpus. Jau kokie 5-6 metai kaime nebelikę nė pijokų. Ir Valančius sakė – jei žmogus žino laiką, saiką ir vietą, tas ne pijokas. Jei žmogus atsipalaiduodamas ir išlenkia burnelę, bet nesišlaisto po kaimą, tai – jo paties reikalas, - kaimo žmonėmis džiaugėsi A.Čėsna ir mostelėjo ranka. - Štai ten, už kalvos, senus trobesius neseniai nupirko naujakurys klaipėdietis, buvęs Afganistano karo veteranas. Pažiūrėkit, kokio grožio ta sodyba dabar“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas