- Kreipiu dėmesį į savo išorę: norisi būti ir stilingam, ir madingam. Rūbus su šeima stengiamės pirkti firminėse parduotuvėse. Su žmona pasiginčijam, kol surandam aukso vidurį. Man bet ko neįkiš. Kai gyvenau vienas, dažniausiai pirkdavau pigių rūbų parduotuvėse. Dabar retokai benueinam į „labdarynus“, nes kainos ten tokios pačios, kaip parduotuvėse per išpardavimus.
Marijona Jurkienė:
- Ką jau čia tokiam amžiuj bepasivaikysi. Niekad nebuvau „madistė“: buvau iš vargingos šeimos, jaunystėj dirbau kaime buhaltere. Niekad nebuvau linkusi į madas – ne tas rūpėjo. Bet, negaliu sakyti – gražiai apsirengti visada turėjau. Pati nemėgau siūti, tik siuvinėti. Išsisiuvinėdavau ant suknelės kokią rūtą ar rožę.
Romena Stroputė:
- Tikrai ne. Rengiuosi taip, kad man būtų patogu. Dažniausiai rūbus perku turguje. Jei norisi išsirinkti tinkamą, tenka ilgokai apžiūrėti, išsimatuoti. Nesu išranki, tačiau bet kokio rūbo neperku, vis vien taikau į madą. O be to, jei gražu – dar nereiškia, kad bus ir patogu. Nueinu ir į “labdarynus”, bet ten nerasi to, ko nori. Nebent atsitiktinai už kokio rūbo užkliūva akis.
Reda Jazilionienė:
- Ne. Lakstyti po parduotuves, vartyti žurnalus, sukti galvą ką prie ko derinti - tam tiesiog neturiu laiko. Visų madų vis vien nepavysi. Be abejo, reikia ir ne vien laiko – dar ir storos piniginės. Man madų vaikymasis nėra gyvenimo tikslas. Perkuosi, kai prireikia arba jeigu atsitiktinai kokį patinkantį rūbą pamatau.
