|
|
|
Mistinę dieną – chuliganiška paroda
Šiandien Klaipėdos parodų rūmuose atidaroma kretingiškio dailininko siurrealisto Andriaus Miežio naujai sukurto tapybos darbų ciklo „Smulkus mitologinis chuliganizmas“ paroda. Į ciklą dailininkas sujungė 10 juodai baltų, monochromine technika ir šokiruojančia tematika atliktų darbų. Menininkas pajuokavo, jog ir parodos laikas – chuliganiškai mistinis: organizatoriai ją paskyrė 13 dieną ir dar penktadienį.
Kiekvienas turi chuliganizmo „Minimalistinė juodos ir baltos spalvų dermė ir šių spalvų galimybės buvo įdomios man pačiam. Šios spalvos atitiko ir pasirinktą darbų temą. Kodėl smulkus mitologinis chuliganizmas? Visi esame priklausomi nuo tam tikrų visuomenės sąlygų, kultūrų. Kiekvienas žmogus pereina tam tikrus gyvenimo etapus, transformacijas, ir jei ne išore, tai savo vidumi būna chuliganu. Šią būseną geriausiai atspindi paveikslas, vaizduojantis panką, kunigą ir nacionalistą viename. Mano darbuose tikrovė persipina su mitologija, šamanizmu, kurie yra populiarūs, įdomūs bei viliojantys visame pasaulyje ir visais laikotarpiais“, - taip savo naujausius darbus apibūdino A.Miežis. Ši paroda jau buvo eksponuota Vilniaus „Arkos“ galerijoje. A.Miežio žodžiais, ją aplankė ir gerai įvertino Nacionalinės premijos laureatė Dalia Kaščiūnaitė bei dailininkas Vilmantas Marcinkevičius, neseniai Vilniaus senamiestyje įkūręs savo galeriją ir pakvietęs kretingiškį bendradarbiauti. Naująjį ciklą bei ligi tol nutapytą 9 darbų ciklą „Maldos celės. Koncepciniai modeliai“ menininkas laiko savo brandžiausiais kūriniais: „Jie mane pristato kaip menininką, turintį savitą ir tik man būdingą stilių. Jie yra tai, ką aš iš tikrųjų moku daryti“. Kretingiškio dailininko Andriaus Miežio darbuose dominuoja ryškios spalvos bei geometrinės formos, tarsi dvyniai persipina groteskas su romantizmu. „Aš toks ir pats esu. Negali gi menininkas tapyti pagal kito žmogaus mentalitetą: idėjos ir jų realizavimas gimsta jo paties, o ne kito galvoje“, - teigė kūrėjas. Sieloj tebėra vilnietis A.Miežį, kaip kūrybinę asmenybę, išugdė sostinės aplinka. Gimęs ir augęs humanitarų tėvų aplinkoje Vilniuje, vaikystėje vedžiojamas po parodas ir spektaklius, o vėliau bendravęs su tokiais menininkais, kaip Oskaras Koršunovas, Jurga Ivanauskaitė, Kaušpėdų šeima, Samas, jis ir šiandien save tebevadina „nepagydomu“ vilniečiu. „Dūšioj tebesu vilnietis. Tačiau atgal į skruzdėlyną nebenorėčiau. Mane Vilnius traukia ne kaip miestas, bet kaip jo žmonės. Norėčiau gyventi vienkiemy prie Vilniaus. Pačioje sostinės širdyje pakaktų pabūti mėnesį, du, kad atsigaivintum jos kultūros gelmėse: apibėgtum parodas, spektaklius. Vilnius man ir dabar yra pagrindinė darbovietė bei darbdavys“, - kalbėjo menininkas, savo paveikslus dažniausiai parduodantis sostinės galerijose. Į Kretingą prieš 15 metų A.Miežis atvyko paskui žmoną Lolitą, kuri studijavo bibliotekininkystę Vilniuje. Pašnekovas tikino tuo metu buvęs dideliu idealistu: nebaigęs architektūros studijų Dailės akademijoje, po Sausio 13-osios įvykių jis įstojęs į savanorius. „Mokslas tuomet neturėjo prasmės, o menininkai – laisvės“, - sakė pašnekovas. Į Kretingą, kaip juokavo tapytojas, atvažiavęs plikas basas, jis stačia galva pasinėrė į kūrybą. Bohemiškas sostinės gyvenimas liko kažkur toli. Į tapybą jis perkėlė ir architektūros patirtį: jo paveiksluose dominuoja geometrinės figūros bei architektūros linijos. Pirmąją savo darbų parodą jis surengė Kauno architektų namuose, o parduoti pirmuosius darbus nuvežė į Palangos dailės galeriją. Pirmieji jo darbai buvo juodai balta grafika. Žaisti spalvomis pradėjo po poros metų. „Mano darbai žmonėms patiko, iš to nusprendžiau ir gyventi“, - atviravo A.Miežis. Kuria muziką ir fotomontažus Kūrėjas tikino, jog sykį bandęs suskaičiuoti: per 15 metų jis sukūręs ir pardavęs apie 1 tūkst. darbų. Surengė 30 personalinių parodų ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, JAV, Rusijoje, Danijoje, Italijoje, Suomijoje. Savo paveikslus jis skirsto į komercinius ir nekomercinius. „Komerciniai darbai nėra prastesni už parodinius, tačiau – saldesni: jais pataikaujama pirkėjo skoniui. Vienu metu kūriau tik parodoms, bet tokius paveikslus retai teperka. O gyventi ir duonai užsidirbti reikia“, - menininkas paprastai apibūdino kūrybos paskirtį. A.Miežis be jo prigimčiai būdingos ironijos kalbėjo, jog yra visiškai normalu, jeigu žmonės neįvertina meno taip, kaip norėtų kūrėjas: „Iš sovietmečio buvome įpratę visi mėgti Mocartą ar Bachą. Ginkdie, kam nors garsiai pasakyti, kad jų muzikos nesupranti ar ji nepatinka. Aš, tarkim, irgi kaip meistras nesuprantu, kas yra po automobilio kapotu arba kaip chirurgas, skalpeliu atvėręs žaizdą, joje mato ląsteles“. Pastaraisiais metais A.Miežis, nebeišsitekdamas įprastoje kūrybos erdvėje, pasuko ieškojimų keliu: jis ėmė bendradarbiauti su architektu Eduardu Bytautu, kuris pasiūlė kurti interjero fotomontažus. Jis kuria ir kompiuterinę muziką, jau išleido kompaktinį diską, kurį pavadino „SHARO‘N‘STONE“. „Žaidžiau vakarais, kai negalėdavau tapyti. Man smagu, kad net iš Andriaus Mamontovo susilaukiau gero įvertinimo. Kompakto pavadinimas – irgi šiek tiek groteskiškas. Aktorė Š.Stoun filme „Esminis instinktas“ sukūrė intelektualios kekšės įvaizdį. Tame yra ironijos, naujo ir seno sintezės. Tai panašu ir į kompiuterinę muziką“, - kalbėjo kūrėjas, jau modeliuojantis artimiausius darbus. Jis ketina išleisti dar vieną kompaktinį diską ir surengti kompiuterinių darbų parodą trimatėje erdvėje.
|
|
