Slaptose Baltarusijos kario laidotuvėse Kijeve plevėsavo ir Lietuvos vėliava

Laidotuvėse dalyvavo kariai lietuviai ir paramą vežantys savanoriai iš Vilniaus.

„Mums yra uždrausta bendrauti su žurnalistais be specialaus karinės vadovybės pritarimo, nes Minsko diktatoriaus žvalgai labai įdėmiai skaito žiniasklaidos ir socialinių tinklų pranešimus siekdami atskleisti pavardes tų, kas kovoja prieš Rusiją“, – paaiškino baltarusių karys. Po to jis priminė, kad Lukašenkos šnipams pavyko demaskuoti iš Vilniaus į Ukrainą atvykusio kovoti vieno baltarusio pavardę ir Minske suėmė jo tėvus.

Šnipų prigąsdintas, kad tėvai bus nuteisti ilgiems kalėjimo metams, karys atsisakė toliau kariauti už Ukrainą ir išvyko į Vilnių. Tačiau kelionėje karys žuvo, kai į jo sugedusią mašiną Lietuvoje naktį atsitrenkė sunkvežimis.

Dėl grasinimų į kalėjimą pasodinti tėvus iš baltarusių pulko Ukrainoje pasitraukė dar keli kariai, kuriuos Lukašenkos šnipai demaskavo. Diktatoriaus gąsdinimai nėra iš piršto laužti, nes Kijeve įkurtą K. Kalinausko vardo baltarusių pulką Minskas paskelbė teroristine organizacija, ir graso jos narius, rėmėjus negailestingai bausti.

Dėl šių priežasčių buvo sugriežtinta asmenų, norinčių stoti į K. Kalinausko pulką, procedūra, o priimtiesiems buvo uždrausta bendrauti su žurnalistais ir platinti informaciją internete. Apie tai sužinojau tik po to, kai, atvykęs į vieno baltarusių kario laidotuves, buvau griežtai karių sudrausmintas.

„Išjunk aparatą, čia negalima fotografuoti ir filmuoti, ir išvis, kas toks esi ir kaip čia patekai, kaip apie mūsiškio laidotuves sužinojai“, – skubiai prišokusi griežtai įsakė ir ėmė klausinėti liekna šviesiaplaukė mergina. Kadangi šalia jos stovėjo du raumeningi ir maskuojančiomis kaukėmis veidus užsidengę vaikinai, prieštarauti nedrįsau ir fotokamerą telefone išjungiau.

„Parodyk, ką nufotografavai ir viską tuoj pat ištrink“, – mergina toliau kalbėjo įsakmiu tonu ir nenuleido griežto tiriamo žvilgsnio. Kadangi buvau spėjęs padaryti vos penkias nuotraukas, jas panaikinau ir paaiškinau, kas pranešė apie slaptas kario laidotuves, tada mergina su dviem palydovais nuėjo arčiau karsto.

Į bendražygio palydėtuves susirinko keli šimtai baltarusių karių.

Kai jau galvojau, kad laidotuves toliau galėsiu stebėti ramiai, o įspūdžius užsirašysiu bloknote, prie manęs priėjo dar vienas stambus kaukėtas vaikinas. Pasitikslinęs, ar įvykdžiau visus tos merginos nurodymus, paprašė, kad ir jam paaiškinčiau, kaip patekau į laidotuves. Sužinojęs tarpininko pavardę vaikinas atlyžo, bet prašymą papasakoti apie žuvusį karį bei apie save ignoravo, patarė prieiti po laidotuvių. Pasibaigus ceremonijai vyras nepanoro kalbėti, perspėjo nerašyti apie kario žuvimo vietą ir aplinkybes, sėdo su keliais bendražygiais į karinį visureigį ir nurūko.

Kalbėti atsisakė visi keliolika užklaustų karių: tie, kurie veidus buvo užsidengę, ir keli tie, kurie buvo be kaukių. „Ar tu iš mėnulio nukritai, nežinai, kas vyksta Baltarusijoje, nesupranti, kad, sužinojęs čia kariaujančiųjų pavardes, Lukašenka represuos jų tėvus, o bėdų gali patirti ir giminės, draugai? Aš pati pusantrų metų kalėjime Minske praleidau už aktyvumą demonstracijose, niekam nelinkiu patirti tai, ką patyriau, ir, nors per maskuotę matosi vien mano akys, nenoriu būti fotografuojama, nes Ukrainoje kovojančius baltarusius Minskas priskiria teroristams ir juos palaikančiuosius persekioja“, – pasakė žema ir smulki mergina.

Po šio paaiškinimo atsisakiau plano kalbinti žuvusio kario artimuosius, slapta atvykusius į laidotuves iš Baltarusijos ir raudojusius prie atidengto karsto. Oficiali atsisveikinimo ceremonijos dalis, per kurią trys vadai sakė kalbas, nebuvo ilga, tačiau vėliau apie valandą užtruko, kol kiekvienas karys ir karė sulaukė savo eilės paklūpoti prie žuvusiojo.

Dauguma į karstą dėjo po gėlę, nemaža dalis apkabindami ašarojančią žuvusiojo motiną patys pravirkdavo, o vienas karys, vaikščiojęs su ramentais, užėjo už cementinės pertvaros ir kumščiu daužė sieną tol, kol delnas pasruvo krauju. Karį po to apkabino ir ramino du kiti vaikinai, o iš žodžių nuotrupų supratau, kad sužeistasis nukentėjo tame pačiame mūšyje, kuriame žuvo pašarvotas vaikinas.

Prie karsto atsisveikinimo kalbas sakę trys vadai priminė, kad jie Ukrainoje kovoja su priešu, nuo kurio po to teks išvaduoti tėvynę Baltarusiją. Vienas vadų garsiai priminė, kad LDK jėga ir galybė buvo tame, jog trys tautos – lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai – kovojo drauge ir ragino toliau išlikti vieningais. Prakalbos buvo užbaigtos šūkiais: „Šlovė didvyriams“, „Tegyvuoja Baltarusija!“ Vakare baltarusių pulko mokymo centro kieme buvo užkurtas nedidelis atsisveikinimo laužas, prie kurio susirinko būrelis karių gudų, lietuvių ir keli iš Vilniaus paramą į Ukrainą atvežę savanoriai. Degant ugniai veido kaukes nusiėmė ne tik baltarusiai, bet ir lietuvis karys, paprašęs neminėti jo vardo.

Karo pradžioje Ukrainą ginti buvo atvykę apie šimtą karių iš Lietuvos, šiuo metu jų yra likę mažiau negu trisdešimt. Baltarusių yra nepalyginti daugiau, jie kovoja ne tik K. Kalinausko pulke, bet ir dar dviejose formuotėse. K. Kalinausko pulkas yra pats gausiausias Užsieniečių legione.

Kijevo Maidano aikštės pievelėje baltarusiškos vėliavėlės yra vien su žuvusiųjų vardais ar tik su inicialais.

Fronto kovose jau žuvo per 40 baltarusių, tačiau Kijevo Maidano aikštės pievelėje susmeigtos baltarusiškos vėliavėlės yra be žuvusiųjų pavardžių arba vien su užrašytais slapyvardžiais, taip slepiant karių tapatybę.

Tai, kad prie laužo sutiktas trisdešimtmetis vaikinas yra vienas iš K. Kalinausko pulko vadų, sužinojau vėliau, po to, kai jau buvau susitaręs su juo kitą dieną susitikti ilgesniam pokalbiui.

„Su žmona ėmiau mokytis lietuvių kalbos, planavome savo gyvenimą Lietuvoje, tačiau jūsų žinybos pareiškė, kad man nieko negresia Baltarusijoje, kad prieglobsčio negausiu ir galiu be baimės grįžti į Minską. Iš tiesų beveik visi mano draugai buvo areštuoti, parodžiau vestuvių nuotrauką, ir nurodžiau joje bičiulius, kurie sėdi kalėjime, bet to neužteko“, – su apmaudu balse pasakojo karys, prašęs neminėti nei jo vardo, nei pavardės.

Vaikinas su žmona nusprendė į Minską negrįžti, bet nuvyko į Kijevą, kur po pusmečio gavo leidimą gyventi, o vėliau pasiprašė suteikti Ukrainos pilietybę ir ją irgi gavo. „Apsigyvenau Kijevo priemiestyje, susipažinau su čia gyvenančiais baltarusiais, kurie su Rusija kovojo nuo 2014 metų, ėmiau pats lankyti karinius mokymus ir nusipirkau ekipuotę, nes supratau, kad didelio masto karas kils ir kariauti teks“, – kalbėjo vaikinas.

Su kitais penkiais baltarusiais pirmą karo dieną patraukė pėsčiomis ir pakeleivingomis mašinomis į Kijevą, kur bičiuliai tapo savanoriais barikadų statytojais ir gynėjais, o jis, turintis Ukrainos pasą, įstojo į armiją.

„Manau, kad mes, baltarusiai, esame vieni ryžtingiausių kovotojų, nes žinome, kad tik žlugus Rusijai laisva ir demokratine galės tapti gimtinė. Mūsų tautietis Ilja Chrenovas, kovinis slapyvardis Litvinas, pirmą karo dieną žuvo Vorzelyje, stabdydamas Rusų kolonos pravažiavimą į Bučą ir Kijevą. Jo vardu dabar yra pervadinta gatvė Vorzelyje, o vienas iš dviejų K. Kalinausko pulko batalionų pasivadino „Litvin“, – kalbėjo vadas.

Tai buvo pirmas baltarusis, žuvęs gindamas Ukrainą. I. Chrenovas per partizaninį mūšį prieštankine granata sunaikino okupantų kovinę mašiną, bet žuvo netrukus jį ėmus apšaudyti artilerijai.

Baltarusiams žodis „litvin“ asocijuojasi su senovės riteriškumu, nes Viduramžiai lietuvius baltarusiai provincijoje matydavo tik tada, kai šie traukdavo karine apranga į žygį. Tiesa, vėliau žodžiu „litvin“ pradėti vadint visi LDK gyventojai, todėl baltarusiai save, ukrainiečius ir lietuvius dabar laiko litvinų palikuonimis.

Žodis „baltarusis“ atsirado gerokai vėliau, pritapo, ir baltarusiai savęs nebevadina litvinais. „Nesuprantu, kodėl Vilniuje pykstama, kai lietuvius vadiname „litovcais“, nors patys mus vadinate „gudais“, o ne baltarusiais. Nesuprantu ir neseniai Lietuvos Seime kilusių aistrų dėl taip vadinamo „litvinizmo“ – esą baltarusiai nori save vadinti lietuviais ir savintis LDK istoriją, nors tai labai mažos grupelės žmonių svaičiojimai, kuriuos galimai kursto Maskva, norinti Baltarusijos opoziciją sukiršinti su Lietuva“, – kalbėjo karys.

Vadas tuo pačiu vylėsi, kad lietuviai ir toliau supratingai žiūrės į tai, jog baltarusiai Vilnių garbina kaip jų istorijai svarbų daugiatautį miestą, kuriame daugybę amžių didelė dalis gyventojų šnekėjo, rašė ir meldėsi baltarusiškai.

„Jei Maskva užpuls Lietuvą, jūsų kraštą ginti išskubės ne tik visi Ukrainoje kariaujantys lietuviai, bet ir dalis baltarusių, tie, kurie iš ten yra kilę arba tapatinasi su jūsų šalimi. Ir išvis – Lietuva baltarusiams yra artima ir brangi, mus vienija bendra istorija, bendras likimas. Tikimės, kad ateis metas, kai nusimesim Rusijos jungą ir tapsim ES nare, kaip kad ir Lietuva, bet prieš tai reikia apginti Ukrainą ir sulaukti Rusijos subyrėjimo“, – pasakė karys ir paprašė, kad Lietuva jokiu būdu nemažintų paramos Kijevui.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Kijevo Ukrainoje

• Rašyti komentarą (0)