Čigonų kaime - tik vienas senbuvis

Kazimieras Stuopelis – vienintelis Cigonalių kaimo, aplinkinių žmonių tiesiog Dauba vadinamo, senbuvis. Jo sodyba vaizdingame Minijos vingyje atsilaikė ir prieš sovietmečio trobesių nukeldinimą, ir prieš gaisrus, ir prieš dabartinius pirkėjus, už gražią vietą siūlančius nemažus pinigus.

K.Stuopelio kaimynystėje įsikūrė Petro Paulausko kaimo turizmo sodyba: į ją atvykstantys svečiai ne kasdien pripildo daubą šurmuliu. Ir tai tik - vasaromis.

Kelias, vedantis į Cigonalius, už posūkio staiga šauna žemyn. Tai vienas stačiausių kelio šlaitų Kretingos rajone.

Nežinančiam kelio atrasti ir patekti į Cigonalius nėra lengva. Šis kaimas įsikūręs 3 km už Dauginčių. Netoli Plungės rajono riboženklio kelias palei žvėrims sulaikyti pritaikytą tvorą suka į kairę. Ties dauba šis kelias staiga krinta žemyn: Kretingos rajone ligi šiol turbūt nerasi kito kelio su tokiu stačiu šlaitu. Įkūręs kaimo turizmo sodybą, jos šeimininkas P.Paulauskas kelią lygino, darė kiek įmanoma nuožulnesnį.

Beje, ir pasigrožėti Minija į Cigonalius šiandien atvykti gali ne bet kas: tik P.Paulausko svečiai bei K.Stuopelio giminės. Mat, kelias kerta kaimo turizmo sodybą, o privati valda yra saugoma. Galimybių gėrėtis Minijos kilpa ties šiuo kaimu teikia tik pati upė: baidarėmis per tą vietą plaukiančių iškylautojų kasmet vis gausėja.

Dauboje lankydavęsi čigonai

„Geriausiai Cigonalius pažįsta ir jų istoriją žino Kazimieras - „senas kaimo lapinas“, - tikino pirmas Cigonaliuose sutiktas pašnekovas, turizmo sodybą prižiūrintis Kęstutis Martinaitis. - Kazimiero teks palaukti: gal nuėjo bebrų užtvankų ardyti“.

Senbuvio ilgai laukti neteko: su dalgiu ant peties jis parkeliavo miško proskyna. Žmogus sakė pjovęs žolę nuo tako per mišką, kuriuo jis pėsčiomis einąs du su puse kilometro iki artimiausios parduotuvės. „Brendu per žolynus rytais po šviežio lietaus, ir ligi juosmens būnu šlapias. Lygu koks bebras“, - iš savęs pasišaipė vyras.

Pasikliaudamas savo tėvų pasakojimais ir vaikystės prisiminimais, K.Stuopelis noriai, kiek žinojo, atgaivino Cigonalių kaimo istoriją. Prieš šimtmetį ir vėliau, kiek dar pats atmena, dauboje gyvenę penkios ūkininkų šeimos. Dirbo žemę, laikė gyvulius. Su jų vaikais Kazimierui dar teko ir į artimiausią mokyklą Gaudučiuose keliauti.

Visa pakalnė, anot K.Stuopelio, kažkada priklausė vienam ūkininkui. Čia jis žemės nedirbo. Todėl vešlioje žolėje savo arklius ganydavę klajokliai čigonai. Kalno viršuje jie „varažydavę“, o pakalnėje įsirengdavę savo taborus. Nuo to Daubai ir prigijęs Cigonalių kaimo pavadinimas.

Toje vietoje, kur dabar stovi P.Paulausko pirtis, ėjęs kelias upės link. Ūkininkams privalu buvę jį tvarkyti. Kazimiero tėvas Antanas prižiūrėjo 300 m šio kelio ruožą.

Sodybą Kazimiero tėvui nupirkęs uošvis: atseit, laikinai, kol pats susitaupys ir įsigis namus geresnėje vietoje. Užėjo melioracija, visus kėlė į gyvenvietę. „O mes trynėmės, trynėmės, tėvas nenorėjo išsikelti: taip ir pasilikome čia gyventi“, - pasakojo Kazimieras.

Gyvena bičių ir bebrų apsuptyje

Kazimierą Stuopelį apylinkių žmonės vadina nykstančio Cigonalių kaimo legenda: jis žino šio kaimo istoriją, ypatumus, mena jame gyvenusius žmones. Žiemoti kaime pasiliekąs vienas, kaip niekas kitas jis pažįsta Minijos supamą daubos augalų ir gyvūnų pasaulį.

Šiandien buvusioje tėvų sodyboje Kazimieras tvarkosi vienas pats. „Buvome penki vaikai: keturios seserys ir aš vienas vaikis – pagrandukas. Tėvas mane labai prižiūrėjo, spaudė, kad nenuklysčiau. Taip ir likau „neženotas“, - kalbėjo vyras, tikėdamas, jog susirasti gyvenimo draugę – dar nėra vėlu. Dėl šios priežasties, juokavo, nė savo amžiaus niekam neišduodąs.

Tvarkos, švaros, paprastumo ir grožio dermės jo sodyboje galėtų pavydėti ne vienas. Žolė nupjauta, greta namų – visko ir po nedaug: obelų, kelios lysvės daržovių, kelios vagos bulvių, gėlynai. Nedidelis šiltnamis užsodintas pomidorais. Savą pomidorą - nunokusį, rasotą - Kazimieras sakė tenorįs valgyti.

Sodyboje įveistos šešios bičių šeimynos. Šeimininkas ir jomis pasirūpino: kad medus būtų švarus ir bitės jį rinktų netoli namų, užsodino, kaip aiškino, medingiausių Lietuvoje augalų – facelijų - plantaciją, o tarp žirnių – bičių mėgstamo barkūno. „Giminė – didelė: suvažiuoja seserys, sūnėnai, jų vaikai. Noriu, kad išsivežtų ekologiško medaus. Kitur skraido bitės po laukus, dobilynus, augančius prie kelių. Kur, jūs galvojate, nusėda švinas ir kitokie „brūdai“. Ogi – ant gėlių, kuriomis minta bitės. Perkate medų kaip vaistą, o valgote šviną“, - gyvenimiškais pastebėjimais dalijosi Kazimieras.

Kazimiero ūkis – keturi su puse hektaro žemės ir miško. Jis bėdavojo, kad mišką užlieka upė, mat, bebrai nuolat pristato užtvankų. „Nežinau, kodėl Vyriausybė taip džiaugiasi tais gyviais, saugo juos – įsteigė Minijos kraštovaizdžio draustinį. Mums, gyvenantiems prie Minijos, bebrai yra tikra bėda“, - savo problemomis pasidalijo vyras.

Žiemą kaime – tik vienas žmogus

Daugintiškis Kęstutis Martinaitis – medžiotojas, žvejas, tikras gamtos vaikas, skersai išilgai išbraidęs Cigonalių apylinkes. Vasaromis jis prižiūri kaimo turizmo sodybą.

K.Martinaitis iš kaimyninių Dauginčių į Cigonalius atvyksta kasdien – čia jo darbas. Kai P.Paulausko turizmo sodyboje nėra svečių, jis pjauna žolę, prižiūri teritoriją. Ūkio darbų pagausėja, į sodybą prigužėjus svečių. Jų vienu metu priimama net iki šimto: daugiausia vestuvininkų, įvairių pokylių ir švenčių dalyvių. Tam yra pirtis, pokylių salė. Pagrindinis gyvenamas namas likęs iš senosios sodybos, tik pritaikytas apgyvendinti svečius. Troboje šeimininkas paliko autentiškas vidines plūkto molio bei išorines rąstines sienas.

Cigonaliuose, anot K.Stuopelio, buvusi ir dabartinio Kretingos turgaus vadovo Jono Drungilo tėviškė. Čia - jo senelio žemė, tik trobesių nelikę: juos nusinešė sodyboje įsiplieskęs gaisras.

Kęstutis apie Cigonalius, panašiai kaip ir Kazimieras, galėtų pasakoti valandų valandas. Tarsi tai būtų jo gimtasis lizdas. „Jau 20 metų gyvenu šiose vietose. Esu medžiotojas, žvejys, gamtos mylėtojas. Pėsčiomis išvaikščiojau visas apylinkes. Žinau, kokioje vietoje Minijoje gyvena lydekos, kur - bebrų buveinės. Ant kalno išliko senosios Cigonalių kapinės, joje – nutrūnijęs kryžius. Norit, per brastą nuvesiu į nunykusias kapinaites“, - Kęstutis degė noru kuo daugiau aprodyti apylinkes.

Gyvenimas Cigonaliuose atgyja tik vasaromis. Žiemą kaime su jo gamtos pasauliu, gyvūnais ir paukščiais pasilieka tik vienas Kazimieras. Dviratį, su kuriuo šiltu metu jis įveikia statųjį kalną, žiemą jis pakeičia slidėmis. Tiesa, vyriškis išsaugojo ir kovrovecą, kuriuo sovietmečiu nubirbdavo iki autobusų stotelės, o iš ten – autobusu į darbus statybose aplinkiniuose rajonuose. Dabar motociklu jis jau nebevažiuoja. O jo kovrovecas – jau retenybė, kurią nori įsigyti ne vienas, besidomintis savo amžių atgyvenusia technika.

• Rašyti komentarą (3)