Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Iš „mobilizacijos“ Kaune sugrįžus. Kretinga, 1921 m. spalio 2 d.

Kretingos muziejuje saugoma 1995 m. gauta Kretingos progimnazijos pirmojo direktoriaus (1920–1923) Broniaus Valiušaičio (1898–1981), stovinčio mokyklos tarpduryje iš priekio visu ūgiu, nežinomo fotografo daryta portretinė nuotrauka. Nei nuotraukos pateikėjui, nei muziejininkams nuotraukos atsiradimo aplinkybės ir data nebuvo žinoma.

Neseniai į rankas patekusi žurnalisto, publicisto ir visuomenininko Vidmanto Valiušaičio 2015 m. išleista knyga „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“ padėjo išsiaiškinti šios nuotraukos atsiradimo laiką ir aplinkybes.

Pedagogas B. Valiušaitis vedė savo asmeninį, iki šių dienų išlikusį 1923 m. rugsėjo 1 d. pradėtą rašyti dienoraštį. 1923 m. spalio 3 d., jau išvykęs iš Kretingos ir studijuodamas Lietuvos universitete Kaune fizikos ir matematikos mokslus, savo dienoraštyje jis rašė: „Vakar sukako dveji metai nuo mano sugrįžimo Kretingon po dešimties dienų „mobilizacijos“. Tai buvo antra spalio 1921 metais. Turbūt taip smarkiai neplakė iš džiaugsmo širdis izraelitams, kuomet jie, grįždami iš Babilonijos vergijos, pamatė savo gimtinę, kaip man važiuojančiam traukiniu iš Panemunės Kaunan. Pernakvojęs..., kitą dieną linksmu ūpu apleidau Kauną. Baisogaloje sustojau. Iš čia daviau telegramą Kretingon, kad grįšiu spalio 2 d. (o buvo rugsėjo 30 d.). Iš namų išvažiavau šeštadienį, 1 spalio, o kitos dienos rytą jau dūmiau Žemaitijos laukais. Darbėnuose traukinin įsėdo vienas Kretingos vienuolyno kandidatas ir jis man pasakė, kad mokiniai manęs laukia sugrįžtant. Greit pasirodė ir Kretinga. Pro vagono langą pamačiau, kad stoties peronas knibždėte knibžda žmonėmis. Privažiavęs arčiau, pažinau savuosius mokinius. Vos spėjau išlipti iš vagono, buvau apdovanotas puokštėmis gėlių, ir visi, iškilminga procesija traukėm progimnazijon. Iš mokytojų buvo atvykę stotin p. Tutlaitė ir kun. Martusevičius. Pasirodo, kad mokiniai visi kaip vienas septintą valandą ryto susirinko pamaldoms ir po šv. Mišių ėjo manęs sutikti. Progimnazijos išorines duris radau puikiai išvainikuotas. Viršuje buvo prisegtas plakatas: „Sveikiname sugrįžus.“ Po trumpų prakalbėlių persiskyrėm tą dieną su mokiniais, pažadėjau jiems spalio 4 d. (Švento Pranciškaus dieną) surengti bendrą pasilinksminimą. Kas aprašys tos dienos mano jausmus. Et aš pats nesugebu: sunku išreikšti žodžiais tą džiaugsmą, kurį pergyveno tuomet mano širdis. Kažin ar teks dar kada šio pasaulio trumpoj kelionėj pamatyti tokį mokinių arba bendrai savo pavaldinių prisirišimą...“

B.Valiušaitis prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje su studentiška uniforma 1919 m. Šeduva.

O prieš tai ir pačiam mokyklos direktoriui, tėvų komiteto nariams ir mokiniams buvo nerimo dienos, nes B. Valiušaitis 1921 m. rugsėjo 20 d. staiga buvo mobilizuotas į Kauną tęsti 1919 m. Panevėžyje pradėtos karinės tarnybos. Jau kitą dieną tėvų komiteto, kuriame aktyvų vaidmenį vaidino Sofija Janušienė (1884–1965), kurios dukra Liucija (Liūnė) Janušytė (1909–1965) tuo metu mokėsi šioje progimnazijoje, vardu buvo išsiųstos telegramos švietimo ministrui ir generolui Vladui Nagevičiui (1880–1954), kaip kretingiškiui, su prašymu kuo greičiau progimnazijos direktorių paleisti iš kariuomenės. Su ašaromis akyse mokinių išlydėtas B. Valiušaitis kartu su S. Janušiene rugsėjo 23 d. išvyko į Kauną, traukinyje sau mintyse pasižadėjęs Kretingoje išdirbti ne mažiau 2 metų, jei būtų dabar paleistas iš kariuomenės, ką vėliau jam pavyko ištesėti. Kaune jis nuvyko į karinį dalinį Panemunėje, bet ten ilgai neužsibuvo, nes jo vizitai kartu su S. Janušiene pas šalies švietimo ministrą Kazį Bizauską (1893–1941) ir kretingiškį generolą V. Nagevičių padėjo Kretingai išsaugoti taip reikalingą gabų direktorių ir mokytoją, kokių tuo metu Lietuvoje labai trūko. Šiandien, praėjus beveik 100 metų, sunku įsivaizduoti tokį pedagogo ir jo mokinių bei kolegų draugystę, vienybę ir susitelkimą, kas šiais laikais iš viso sunkiai suvokiama, bet tuo metu tai nieko nestebino. ,p>1918 m. atsikūrus Lietuvos valstybei ir Kretingai tapus apskrities centru, atsirado galimybė kretingiškių vaikams gauti vidurinį išsilavinimą savo mieste gimtąja kalba. 1919 m. buvo sudarytas Kretingos gimnazijos komitetas, užsiėmęs šios mokymo įstaigos reikalais, bet po užtrukusių derybų su švietimo ministerija, 1920 m. sausio 7 d. Kretingoje leista įsteigti apskrities valdybos išlaikomą tik keturių gimnazijos klasių vidurinę mokyklą-progimnaziją. Jos direktoriumi 1920 m. sausio 7 d. ir buvo paskirtas B. Valiušaitis.

Kretingos progimnazijos mokinių „gyvieji paveikslai“ mokyklos kieme. 1920–1923 m.

Jis gimė 1898 m. rugsėjo 21 d. Kėdainių apskrities Baisogalos valsčiaus, Juodupių kaime, Nikodemo ir Kazimieros Cicilaitytės šeimoje. 1901 m. mirus jo vos 31-erių metų sulaukusiai motinai, tėvas Nikodemas su antrąja žmona Emilija išaugino dar 14 vaikų. Gausi šeima buvo draugiška, bet gyveno gana vargingai.

Tėvai, suprasdami išsilavinimo svarbą tolimesniame savo vaikų gyvenime, dalį jų iš paskutinių lėšų leido į mokslus, o Bronius buvo pirmasis iš jų – 1910 m. pabaigęs pradinius mokslus buvo išsiųstas toliau mokytis į Panevėžio realinę gimnaziją. Pirmajam pasauliniam karui 1915 m. pasiekus Lietuvą, kartu su besitraukiančia carinės Rusijos kariuomene ir gyventojais į Rusijos gilumą, buvo evakuota ir gimnazija, apsistojusi Novgorodo gubernijos Borovičių mieste, kur B. Valiušaitis 1916 m. ją baigė ir gavo VI klasių baigimo brandos atestatą. 1917 m. pavasarį jis įstojo į Petrogrado (Petrapilio) artilerijos mokyklą, tačiau jos nebaigė, nes per bolševikinį perversmą Rusijoje šios mokyklos kariūnai buvo areštuoti, vėliau išskirstyti po Raudonosios armijos pulkus eiliniais kariais. Iš jos B. Valiušaičiui 1918 m. vasarą pavyko pasitraukti ir kartu su Lietuvon grįžtančiais moksleiviais iš Voronežo sėkmingai pasiekti tėviškę. 1919 m. sausio 7 d. B. Valiušaitis pradėjo savo ilgą pedagoginį kelią mokytoju Šeduvos progimnazijoje, o tų pačių metų vasarą, per atostogas, kaip karo prievolininkas, tarnavo eiliniu Lietuvos kariuomenėje Panevėžyje, dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Lietuvą puolusius bolševikinius dalinius.

1919 m. rudenį atleistas iš kariuomenės trumpai padirbėjęs Zarasuose socialinės apsaugos inspektoriumi ir mokytoju bei Eglaitės (Eglainės) miestelio Latvijoje prie Lietuvos sienos į Lietuvą iš Rusijos grįžtančių tremtinių ir karo belaisvių karantino punkto vedėju, 1919 m. gruodžio mėnesį gavęs pasiūlymą tapti Kretingos progimnazijos direktoriumi, B. Valiušaitis netrukus atvyko į Kretingą. Progimnazija buvo įsikūrusi Rotušės aikštės pietinėje pusėje, šalia liuteronų bažnyčios iš plungiškio verslininko Geršono Olšvango išsinuomotame raudonų plytų mūriniame name, kuris buvo gana apleistas, tad jo remontui progimnazijos tėvų komitetas rinko aukas, o mokyklinę įrangą pavyko parsivežti iš Palangos. 1920 m. rudenį mokslo metus dviejose klasėse bepradėjo 56 vaikai, kai 1922 m. veikė visos 4 klasės.

Kretingos progimnazijos mokiniai su mokytojais išvykoje Palangoje, prie senųjų Tiškevičių rūmų. Antroje eilėje centre B. Valiušaitis, pirmoje eilėje trečia iš kairės – mokytoja Sofija Tutlaitė. 1920–1923 m.

Kretingos apskrityje poreikis ir entuziazmas mokytis buvo didžiulis. Čia 1923 m., I Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 51,7 proc. gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, kai kitų Lietuvos apskričių raštingumo, išskyrus Trakų – 55,3 proc., vidurkis buvo aukštesnis. Tuo metu trūkstant pedagoginį išsilavinimą turinčių žmonių, mokytojais ir mokyklų vadovais dirbo gimnazijas ar progimnazijas baigę pedagogai ir jų nuolat trūko. Išlikęs B. Valiušaičio rašytas laiškas į Šeduvą jo brolio rekomenduotai, kaip geriausiai Šeduvos gimnazijos mokytojai, Onai Virbickaitei, vėliau tapusiai jo žmona, į kurią 1922 m. birželio 14 d. rašytame laiške pagarbiai kreipdamasis „Aukštai gerbiama Tamsta“ jis kviečia ją persikelti iš Šeduvos į Kretingą, nes tuo metu progimnazija neturėjo lietuvių kalbos ir istorijos mokytojo, kurio darbą dalindavosi kiti pedagogai. Progimnazijoje buvo mokama lietuvių, taip pat užsienio – lotynų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų, istorijos, gamtos mokslų, geografijos, dailyraščio, piešimo, dainavimo ir tikybos dalykų. B. Valiušaitis visose klasėse dėstė matematiką, o dviejose aukštesnėse – lietuvių kalbą ir buhalteriją. Progimnazijoje nemažas dėmesys buvo skiriamas ir moksleivių asmenybės ugdymui: užklasinei veiklai, sportui. Moksleiviai, vadovaujami pedagogų, rengė kultūrinius vakarus, spektaklius, populiariu buvo vaizduoti „gyvuosius paveikslus“. Mergaitės užsiimdavo gimnastika, berniukai mokydavosi vėliavėlėmis išreikšti Morzės abėcėlės kalbą. Išlikusios nuotraukos iš medelių sodinimo talkos ant Pelėdos kalno, taip pat išvykos į Palangą, kurią tekdavo pasiekti pėsčiomis, nes tuo metu autobusai dar nekursavo. B. Valiušaičiui nejučia prabėgo nelengvi darbo metai Kretingos progimnazijoje ir 1923 m. birželio 6 d. jis progimnazijos komitetui parašo pareiškimą, kad atsisako direktoriaus ir mokytojo pareigų ir apie tai prašo pranešti Švietimo ministerijai. Atsisakymo priežastyse nurodyta: noras toliau mokytis Kaune, Lietuvos universitete, nuovargis nuo per didelio darbo krūvio, nes dėl mokytojų trūkumo, be direktoriaus pareigų, 3 metus jam teko atlikti beveik 2 mokytojų darbą, paskutiniu metu atsiradusi trintis su progimnazijos tėvų komitetu.

Ona ir Bronius Valiušaičiai su sūnumis Algiu (kairėje) ir Kęstučiu apie 1930 m. Ryga.

Kaip šiandien prisimena jo dukros Gražina ir Nijolė, tėvas buvo labai reiklus, griežtas, bet teisingas ne tik joms, bet ir sau, savo mokiniams bei kolegoms pedagogams, kas ne visada ir ne visiems patikdavo. 1923 m. birželio 23 d. progimnazijoje pamokų nebuvo, bet mokiniams buvo pasakyta visiems susirinkti. Po paskutinių mokslo metų pamaldų bažnyčioje visi nuvyko į Kretingos dvarą apžiūrėti Žiemos sodo ir nusifotografuoti. Kelios atsisveikinimo dienos iki kelionės traukiniu į Kauną buvo aplaistytos mokinių, ypač mergaičių ir kolegių mokytojų ašaromis, atsisveikinimo ir padėkos raštais bei dovanomis. Sunku Kretingą ir savo buvusius mokinius, tapusius draugais bei kolegas, palikti buvo ir B. Valiušaičiui, apie ką jausmingai su nostalgija jis rašė savo po keleto metų Kaune rašytame dienoraštyje. Iki šiol Kaune gyvenančios jo dukros Gražinos namuose vis dar tiksi šimtametis sieninis laikrodis su prie jo korpuso pritvirtinta metaline juostele, su įrašu „Gerbiamam Kretingos progimnazijos Direktoriui B. Valiušaičiui nuo Tėvų ir Draugų. 1919–1923.“ Išvykęs į Kauną Lietuvos universitete studijuoti fizikos ir matematikos mokslų bei tuo pat metu vadovavęs „Šviesos“ spaustuvei, B. Valiušaitis po dienos darbų, rašydamas dienoraštį, ilgėdavosi savo kretingiškių mokinių, kolegų, jam trūko jų energijos, bendravimo, dėmesio ir meilės, o dirbdamas spaustuvės direktoriumi, jis reguliariai Kretingos progimnazijai siųsdavo joje spausdinamas knygas ir vadovėlius, palaikė ryšius su buvusiais bendradarbiais. 1924 m. rudenį B. Valiušaitis, gavęs pakvietimą, išvyko į Rygą mokytojauti Rygos lietuvių gimnazijoje. Tų pačių metų gruodžio 28 d. Šeduvos bažnyčioje susituokė su jo brolių mokytoja Ona Virbickaite (1898–1983). Su ja Rygoje susilaukė sūnų: Algio (1926–1985) ir Kęstučio (1928–1995). 1927 m. rudenį Rygoje B. Valiušaitis įstojo mokytis į Latvijos universitetą studijuoti matematikos, dalyvavo Latvijos lietuvių visuomeniniame gyvenime, buvo Latvijos lietuvių sąjungos pirmasis sekretorius. 1931 m. baigus studijas ir darbą Rygoje, B. Valiušaitis su šeima grįžo į Lietuvą, išlaikęs egzaminus ir patvirtinęs matematikos ir fizikos mokytojo kvalifikaciją, apsigyveno Telšiuose, čia pradėjo mokytojauti Telšių vidurinėje mokykloje, o nuo 1939 m. paskirtas Telšių Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokytoju, netrukus tampa jos inspektoriumi, dabartiniu metu prilyginamam direktoriaus pavaduotojui. Telšiuose jo šeimoje gimsta dukros Nijolė (gim. 1933 m.) ir Gražina (gim. 1939 m.), žmona Ona dirba taip pat pedagoginį darbą. Apie B. Valiušaitį kaip pedagogą ir specialistą gerai atsiliepia ir jo buvę kolegos bei mokiniai.

Ona ir Bronius Valiušaičiai su dukromis Gražina (kairėje) ir Nijole. Kaunas, apie 1955 m.

„Išmokė spręsti sudėtingas aukštesniąsias lygtis, pateikė aukštosios matematikos, braižomosios trigometrijos pagrindus. Jis išmokė ir logiškai mąstyti, mokėdavo sudominti mokiniams dėstomu dalyku, buvo reiklus ir teisingas mokyklos inspektorius“, – rašė jo buvusi mokinė Regina Stonkutė-Žukienė. 1941 m. B. Valiušaičio šeimai pavyko išvengti tremties į Sibirą, o nacių okupacijos metais ji neliko abejinga jų kaimynus žydus ištikusiai tragedijai. Savo pažįstamų žydų Šochotų šeimai, pas kuriuos ji kurį laiką nuomojosi butą. Reizel Šochotienei ir jos sūnums Chaimui ir Johošua bei kitai telšietei žydei Rachelei Taic B. Valiušaitis parūpino „legalius“ suklastotus dokumentus, padėjusius jiems išlikti. 2005 m. balandžio 18 d. Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu Ona ir Bronius Valiušaičiai už tai, kad, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, gelbėjo žydus nuo nacių genocido, buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties). 1944 m. sugrįžus sovietinei valdžiai, amžinąsias vertybes savo mokiniams skiepijęs pedagogas buvo vadinamas nacionalistu, liaudies priešu, tad 1949 m. sunkiai susirgus dukrai Gražinai, sprendimas išvykti į Kauną padėjo išvengti galimos tremties į Sibirą. Kaune B. Valiušaitis nerado darbo, tad kelerius metus teko mokytojauti Jonavoje, vėliau iki išėjimo į pensiją, jis dirbo Kauno 7-os vidurinės mokyklos Šančiuose mokymo dalies vedėju. Šį pasaulį B. Valiušaitis paliko 1981 m., palaidotas Romainių kapinėse, šalia jo 1983 m. buvo palaidota ir jo žmona. Šiuo metu Lietuvoje gyvenančių B. Valiušaičio dukrų: gydytojos, habilituotos medicinos mokslų daktarės profesorės Nijolės Valiušaitytės-Misiūnienės ir buvusios Vilniaus universiteto anglų kalbos dėstytojos, vertėjos Gražinos Valiušaitytės-Karpuvienės bei jo giminaičio, žinomo visuomenininko, publicisto Vidmanto Valiušaičio, mielai pasidalinusių B. Valiušaičio šeimos archyvine medžiaga, dėka ne tik kretingiškiai gali daugiau sužinoti apie šį iškilų pedagogą, humanistą, sąžiningai ėjusį jam pavestas pareigas sunkiu Lietuvos valstybės atstatomuoju laikotarpiu, visą gyvenimą skiepijusį jaunimui žmogiškąsias vertybes, taip pat visų laikų jauniausią Kretingos mokyklos direktorių, stovėjusį prie tautinio švietimo Kretingoje kūrimo ištakų, kurį šilti prisiminimai apie Kretingos progimnazijoje praleistus metus lydėjo visą gyvenimą...

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas