|
|
|
Gyvenimą atidavusios globotiniams
Šiuolaikiniais po reorganizacijos tapę Padvarių globos namai neseniai atšventė savo gyvavimo 70-metį. Išaugęs iš vienuolių prieškariu įkurdinto lazareto, sovietmečiu Padvarių internatas gyveno vien iš natūrinio ūkio – ką pasėjo ir užaugino. Į tą laikmetį prisiminimais ir nuvedė ilgametės pensionato darbuotojos, praleidusios čia po 3–4 dešimtmečius: direktorė 75-erių Janina Budrienė, 76-erių vyriausioji buhalterė Angonita Narmontienė, 70-metė felčerė Regina Martinkienė, 79-erių dietistė Liuda Kasnauskienė bei 70-metė buities sektoriaus vadovė Stanislava Žilienė. Turėjo 150 ha žemės Anksčiausiai iš pašnekovių pensionate dirbti pradėjusi A. Narmontienė prisiminė šią globos įstaigą po karo buvus įkurdintą mediniame dviaukščiame vienuolyno pastate su mansarda, – čia gyveno 80 žmonių. Kitapus gatvės ligi šiol tebestovinčiame 4 aukštų, taip pat dar vienuolyno laikais statytame mūriniame name, kuriame vėliau buvo įkurdinti pensionato darbuotojai, būdavo laikomi arkliai. „Seserys pranciškonės gal žvelgė į perspektyvą – norėjo ten perkelti lazaretą, tačiau prasidėjęs karas jų planus sužlugdė“, – samprotavo A. Narmontienė. „Pensionatas turėjo pagalbinį ūkį, kuris mus maitino: laikėme iki 40 karvių, apie 100 kiaulių, pulką vištų, – turėjome savo melžėją, kiaulių šėrėją, sandėlininką. Visą produkciją pasigamindavome patys – dalį suvartodavome, o kitą dalį parduodavome, nes iš valstybės pinigų išlaikymui negaudavome“, – tęsė mintį A. Narmontienė. Pensionato žemės – per 150 ha – tęsėsi ligi dabartinės kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“. „Per vasarą ravėdavom laukus, eidavome į šienapjūtes, o rudenį – su dalgiais. Patys rugius rišdavome, rengdavome bulviakasius, ir niekas neklausė – gali, negali ar esi nėščia. Nes pagrindinis pensionato kontingentas – seni ir neįgalūs žmonės. Tebuvo gal koks 10–15 globotinių, kurie galėdavo mums talkinti“, – sunkią pokario tikrovę piešė S. Žilienė.
Įstaiga – ir būstas benamiams Sovietmečiu į pensionatą, anot J. Budrienės, atvykdavę vieniši ir nereikalingi žmonės. Jų artimieji tuomet į pensiją išeidavo sulaukę 55-erių ir patys, skirtingai negu šiandien, galėdavo globoti tuos žmones. „Prisimenu ligi šiol, kaip verkiau, kai duktė atvežė savo seną motiną. Paliko ir pamiršo tarsi daiktą. O ji vis laukė ir gedavo dukters. Pati tuomet turėjau seną motiną, ir, nors dirbau pensionate, galvojau, kad niekuomet jos neatiduočiau į ubagyną. Todėl ir šiandien sakau: jei gyvenimas privertė atiduoti tėvus į globos namus, būtina juos lankyti, kad šie nesijaustų vaikų užmiršti“, – tikino L. Kasnauskienė. Pašnekovės sakė, jog valdžia taip pat siuntė į pensionatą benamius žmones ir taip išspręsdavo jų būsto problemą. „Kai pirmąkart atėjau į darbą, vaizdas buvo baisus: kambariuose stovėjo po 6–7 lovas, ir tokiai masei žmonių abiejuose koridoriaus galuose tebuvo tik du tualetai. Valgykla buvo rūsyje, šalia laikėme bulves ir daržoves, – sakė J. Budrienė ir patikino. – Tačiau žmonių sveikata būdavo pasirūpinta: vos atvykdavo į pensionatą, juos tuoj pat siųsdavo į izoliatorių, nes reikėdavo ištirti dėl tuberkuliozės ir venerinių ligų, – tokie buvo ministerijos reikalavimai. Ir tikrai nebuvo atvejų, kad gyventojai šiomis ligomis būtų užsikrėtę pensionate, arba apėję utėlėmis“.
Suskaičiuodavo kaip viščiukus „Būdavo, atvažiuoja sūnus ar duktė ir klausia – gal jau nebegeria. Žmogui – 80 metų, jis visą gyvenimą griovy voliojosi, o namiškiai norėtų, kad mes padarytume stebuklą – imtume jį ir išblaivintume“, – kalbėjo R. Martinkienė. „Gerdavo pas mus, kaip ir gėrę. Čia pat buvo didelis sodas, kur jie būriuodavosi. Atėjus vakarui, bėgdavom ieškoti, kur Petras ar Jonas – reikėdavo kiekvienam, ir agresyviam, rasti tinkamą žodį, su kiekvienu sutarti. O jei kuris nebepaeidavo, pasiimdavom vežimėlį, įsodindavom ir parsiveždavome į pensionatą. Budinti seselė kas vakarą gyventojus kaip viščiukus turėdavo suskaičiuoti, apie tai pranešti milicijai ir gaisrinei“, – pensionato gyvenimo kasdienybę apibūdino R. Martinkienė. „Privalėjai būti autoritetu, nes kitaip mes, moterys, nebūtume susitvarkę su tokiu kontingentu“, – pabrėžė J. Budrienė. Ji prisiminė, kaip sykį iš kalėjimo išėjęs drūtas vyras švaistėsi peiliu: „Susikaupiau, priėjau ir įsakmiai pasakiau – duok man tą peilį. Ligi šiol kaip prisiminimą tą peilį tebeturiu“. Žmonės su psichine negalia turėdavo padidinto seksualinio potraukio problemų: „Lįsdavo mylėtis į sodą arba senąją pirtį. Sanitarės būdavo supratingos: įtardamos, kad pora susibėgo kambaryje, be reikalo ten neidavo. O jeigu pora susituokdavo, apgyvendindavome ją atskirame kambaryje“, – neslėpė pašnekovės.
Tegalėjo tik sienas papudruoti A. Narmontienė ir L. Kasnauskienė prisiminė atvejus, kaip valdžia juos kratydavo, iš kur ir kaip užsidirba pinigų. „Kas dvejus metus vykdavo revizijos. Atvažiuodavo ponios iš ministerijos, duodavom kambarį – jos čia gyvendavo mėnesį, ieškodavo trūkumų. Atsimenu savo pirmąjį patikrinimą, kai revizorės virkdė už kavą. Jos duodavom per pusryčius žmonėms, bet mumis netikėjo – kur padėjot, spaudė. Per gimtadienius dovanų nupirkdavom po odekolono buteliuką, revizorės vėlgi netikėjo“, – pasakojo abi pašnekovės. J. Budrienės žodžiais, 1978-aisiais iš ministerijos atėjęs įsakymas panaikinti natūrinį ūkį, pensionato išlaikymui pinigų pradėjo skirti valdžia. „Kaip įstaiga pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį, gavus Europos Sąjungos lėšų ir vadovaujant Rimai Narmontienei. Ji nė iš tolo nebeprimena to pensionato, kuriame mes dirbome. Mes iš sutaupytų pinigų tegalėdavom tik sienas papudruoti. Jokia statybinė organizacija nesiimdavo remonto, nes nebūdavo pelno, o ministerijos siųsti meistrai tep lep patepliodavo, žiūrėk – ir vėl griūva“, – prisiminė J. Budrienė. Ligi 1996 m. vyravo medicininis globos namų pobūdis, ir tik po Nepriklausomybės, pagal užsienio šalių patirtį, prasidėjo socialinis darbas, pasikeitė ir įstaigos veiklos kryptis. Tačiau, nepaisant sunkumų, nors ir nebuvo socialinio darbuotojo, buvusi direktorė tvirtino, jog pačios darbuotojos sovietmečiu gebėdavo globotiniams surengti šventes, įvairius konkursus, veikė saviveiklos būreliai. „Ligi šiol sapnuoju, kad tebedirbu pensionate“, – neslėpė J. Budrienė, kone tris dešimtmečius vadovavusi šiai įstaigai.
|
|
