|
|
|
Po šimtmečio į gimtinę sugrįžo darbais
Darbėnų gimnazijos bibliotekoje surengta iš šio krašto kilusios visuomenės veikėjos – atvirukų leidėjos ir pirmojo knygyno Kaune įkūrėjos – Onos Vitkauskytės spaudinių paroda. Anot bibliotekos vedėjos Ambrozinos Burbienės, ši unikali, suvienytomis daugelio žmonių pastangomis į Darbėnus atkeliavusi paroda veiks ligi rudens, kol į gimnaziją sugrįš mokiniai.
Kolekciją patikėjo Darbėnams Per 90 atvirukų parodą darbėniškiams patikėjo ilgus metus JAV gyvenęs ir į tėviškę sugrįžęs kolekcininkas Domas Akstinas iš Laukuvos. Su juo darbėniškius pedagogus suvedė O. Vitkauskytės kūrybos tyrinėtoja pedagogė Aldona Zimnachaitė, išleidusi jos kūrybos katalogą „Sugrįžimai“. „D. Akstinas, pasitikėdamas ja, patikėjo ir mums savo kolekciją, – A. Zimnachaitė manė, kad ši paroda ir turėtų būti surengta ne kur kitur, o – būtent Darbėnuose. O.Vitkauskytės atvirukų yra sukaupta ir kitose privačiose kolekcijose, tačiau D. Akstino kolekcija, mūsų žiniomis, yra pati gausiausia“, – sakė A. Burbienė. O. Vitkauskytė buvo ne pirmoji atvirukų leidėja Lietuvoje, bet ji išleisdavo jų daugiausiai – iki 300 tūkst. per metus. Ji inicijuodavo tematinių atvirukų leidybą: taip susidarė gausios meno kūrinių reprodukcijų, etnografinių vaizdų, kariuomenės, Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių bei visuomenės veikėjų, miestų ir apylinkių vaizdų kolekcijos. Darbėnų bibliotekos parodoje ir atsispindi plati šių temų įvairovė. Atvirukai buvo kuriami įvairiais būdais: suklijuoti iš atskirų sluoksnių, leidžiami kaip atvirlaiškiai, atvirukai su liaudies dainų ir populiarių lietuvių kompozitorių kūrinių natomis. „XX a. pradžioje paštas priėmė standartą, kiek linijų gali būti ant atvirlaiškio, kad jame sutilptų trumpas tekstas“, – rodydama pirmuosius lietuviškus atvirlaiškius, kalbėjo A. Burbienė.
Medžio raižytojo ir knygnešio dukra O. Vitkauskytė gimė 1865 m., manoma, kad jos gimtasis namas Darbėnuose galėjo būti dabartinėse Kretingos arba Rožių gatvėse. Kaip savo knygoje „Sugrįžimai“ rašo A. Zimnachaitė, leidėjos tėvas Aleksandras Vinkus – Vitkauskas, garsus šio krašto medžio raižytojas ir knygnešys, jaunystėje buvo įstojęs į Pranciškonų vienuolyną Kretingoje, tačiau įsimylėjęs Magdaleną Užutaitę ir išstojęs iš pranciškoniškos brolijos, ją vedė. Per 60 bendro gyvenimo metų jiedu susilaukė 8 vaikų – Ona buvo priešpaskutinis jų vaikas. A.Vinkaus – Vitkausko raižinių, vaizduojančių šventųjų gyvenimus, šiandieną yra įsigiję daugelis garsių Lietuvos muziejų – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinis, Šiaulių „Aušros“. Jo darbus, beje, šią vasarą galima pamatyti ir Kretingos muziejuje surengtoje senųjų Kretingos krašto dievdirbių bei medžio raižytojų kūrybos parodoje. Tėvo raižiniai, caro metais buvę ne tik šeimos išgyvenimo šaltinis, bet ir viena iš lietuvių tautos kovos prieš rusinimo politiką formų, formavo ir Onos pasaulėžiūrą bei pomėgius. Nedaug, pasak A. Zimnachaitės, tėra žinoma apie O. Vitkauskytės vaikystę bei išsilavinimą: „Žinoma, kad ji baigė Darbėnų pradžios mokyklą ir 1887 m. susilaukė nesantuokinio sūnaus Aleksandro. Sunkiai paaiškinamas faktas, kodėl 20-metį jos sūnų įsivaikino tėvai, manoma, kad turėta tam tikrų sumetimų dėl žemės, šiam išvykstant studijuoti aktorystės meno į Maskvą. Vėliau Aleksandras tapo vienas iš pirmųjų Kauno valstybinio teatro įkūrėjų bei režisierių“, – savo mintis knygoje dėstė jos autorė. Slaptai skleidė lietuvybę Taip pat nežinoma, nuo kada O. Vitkauskytė apsigyveno Kaune, kur įsitraukė į aktyvią kultūrinę veiklą ir susikūrė savo leidybos verslą. Su sūnumi Aleksandru, būsimuoju aktoriumi, ji dalyvaudavo caro uždraustuose slaptuose lietuvių vaidinimuose kartu su draugijos „Daina“ choru, kuriam vadovavo kompozitorius Juozas Naujalis. Ji bendravo su šios draugijos veikloje taip pat dalyvavusiais lietuvių šviesuoliais: Juozu Tumu – Vaižgantu, Kipru Petrausku, Stasiu Šimkumi. Pirmąjį knygyną O. Vitkauskytė atidarė Kaune, Rotušės aikštėje, žydui Šajai Šachnovskiui priklausiusiame name, kuriame pati ir gyveno. Ji iš savo lėšų prisidėdavo prie lietuviškų knygų bei įvairių leidinių spausdinimo ir taip papildydavo savo knygyno lentynas. Per metus vien atvirukų knygyno savininkė išleisdavo per 300 tūkst., bet jų spausdinimo vieta nėra žinoma. Tačiau knygynas nepajėgė išsilaikyti vien iš spaudinių prekybos, todėl jame dar būdavo prekiaujama bažnytiniais rūbais, rožančiais, maldaknygėmis bei kanceliariniais reikmenimis. 1915 m. O. Vitkauskytė, kaip ir dauguma krašto šviesuolių, tapo karo pabėgėle, – ji pasitraukė į Rusijos gilumą, Simferopolį, tačiau ir ten stengėsi puoselėti lietuvybę. Grįžusi į Kauną 1919 m. atidarė naują knygyną Laisvės alėjoje ir aktyviai ėmėsi atvirukų leidybos. Tačiau leidyba užgulė ją nemenkomis skolomis, kurių ji pati grąžinti nebespėjo – netikėta mirtis 1928 m. nutraukė visus jos sumanymus, palikdama 35 tūkst. litų skolą jos sūnui. O. Vitkauskytės bei sūnaus Aleksandro palaikai, kaip ir kitų lietuvių tautos veikėjų – Kazimiero Jauniaus, Kazimiero Būgos, Jono Jablonskio – iš Katalikų kapinių, jas naikinant, buvo perkelti į Panemunės kapines. --- Anot A. Burbienės, O. Vitkauskytės atvirukų kolekcijos paroda darbėniškiams yra neįkainojama dovana, leidžianti giliau pažinti savo tautos istoriją, kultūrą, stebėti jos raidos ženklus. „Išvien ir didžiuotis, kad tą darbą Kaune atliko iš Darbėnų kilusi šviesuolė“, – parodos svarbą pabrėžė ji.
|
|
