Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Norisi tikėti, jog kretingiškiams yra žinomi, o galbūt ir kai kurių šeimų nuotraukų albumuose tebesaugomi pranciškonų spaustuvėje leisti tarpukario atvirukai su Kretingos vaizdais, įdomios, grafiniais piešiniais ir užrašais apipavidalintos, fotografuotinės Kretingos panoramų vinjetės bei atvirlaiškiai. Atsirastų ir tokių, kurių namuose tikriausiai saugomi ir pranciškonų leisti žurnaliukai „Šv. Pranciškaus varpelis“, „Pranciškonų pasaulis“, gausiai iliustruoti nuotraukomis, tačiau beveik visur kukliai nutylėta fotografo pavardė.

Kostas Jagutis prie savo fotoateljė

Tai – nepelnytai pamirštas, lygiai prieš 120 metų gimęs fotografas Kostas Jagutis, kurio dėka galime susipažinti su tarpukario laikotarpio Kretinga, jos architektūra, turgaus aikštės vaizdais, pranciškonų gyvenimo akimirkomis.

Kostas Jagutis gimė 1896 m. liepos 18 d. (pagal naująjį kalendorių – liepos 29 d.) Kretingoje. Kunigo pranciškono Jeronimo Beržanskio pakrikštytas Konstantino vardu liepos 21 d. Kretingos bažnyčioje. Motina – Emilija Jagutytė, krikštatėviai – Antanas Gelžinis ir Stefanija Volbiniauskaitė. K. Jagutis turėjo jaunesnį brolį Aleksandrą – nacistinės Vokietijos kareivį, kuris su savo šeima išvyko į Vokietiją, dirbo porceliano fabrike, mirė 1947 m., palaidotas Vokietijoje.

Kai Kostas baigė rusišką Kretingos pradinę mokyklą, motina su abiem vaikais persikėlė gyventi į Klaipėdos kraštą. Pirmojo pasaulinio karo metu per bombardavimą sudegė jų namas Karaliaučiuje.

1914 m. gegužės 11 d. K. Jagutis buvo mobilizuotas į kaizerinės Vokietijos imperijos kariuomenę, 1914-1918 m. dalyvavo mūšiuose prieš Rusiją, buvo apdovanotas antro laipsnio geležinio kryžiaus ordinu, o 1920 m. kovo mėn. perkeltas į atsargos pėstininkų kuopą. Iš vokiečių fotografų mėgėjų išmoko fotografijos paslapčių.

Įdomus faktas, kad dar, tebetarnaudamas kariuomenėje, 1919 m. K. Jagutis Tauragėje iš žydo išsinuomojo butą, o iš vietinės valdžios nusipirko leidimą fotografuoti ir nuomojamame bute atidarė fotografijos ateljė. Daugiausia darbo būdavo sekmadieniais. Tuo metu buvo tiesiamas Tauragės geležinkelis, darbams vadovavo inžinierius Karosas, su kuriuo sutaręs Jagutis fotografavo geležinkelio tiesimo darbus, darbininkus. Turėjo 13x18 cm dumplinę fotokamerą.

Kretingos muziejuje saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuotas K. Jagutis savo fotoatelje su Tauragės apskrities viršininku A. Karobliu, rankose laikančiu Tauragės valsčiaus pastato nuotrauką, aplinkui ant grindų ir pasieniais išdėliotos kelio tiesimo darbų nuotraukos. Galbūt fotografas vykdė vietos valdžios užsakymą, nes šioje nuotraukoje visi jo darbai yra didelio – parodinio – formato. Tauragės muziejuje yra daugiau kelio tiesimo darbų nuotraukų, tačiau jose neįvardytas fotografas. Gali būti, kad tai taip pat K. Jagučio darbai.

1920 m. fotografas sugrįžo į Kretingą, vėl iš vietinės valdžios išsiėmė leidimą fotografuoti. Birutės ir Akmenės gatvių kampe (Birutės g. 6a), mediniame name, išsinuomotose patalpose, atidarė foto ateljė, ten pat ir gyveno. Klaipėdoje už 1 tūkst. litų nusipirko fotoaparatą. Vėliau įsigijo gana daug įvairaus formato dumplinių fotoaparatų.

Apie 1920–1924 m. vasaromis fotografavo Palangoje: Basanavičiaus gatvėje buvo išsinuomojęs kambarį, dirbo kaip laisvai samdomas fotografas. Bendravo su fotografe Paulina Mongirdaite. Palangos ateljė dažni klientai buvo rusų kariai, kurie, atėję fotografuotis, išgerdavo fotografijoje naudotą denatūratą.

Kai 1935 m. Kretingos pranciškonų vienuolynas iš JAV gavo dovanų spaustuvę, Kostas Jagutis bendradarbiavo fotografuodamas Kretingos vaizdus atvirukams spausdinti. Mainais iš vienuolyno gaudavo atvirukų, kuriuos pardavinėjo po 10 centų. Namuose buvo didžiulė dėžė atvirukų, vaikai mėgo su jais žaisti. Pats taip pat gamino fotoatvirukus, kurie labai skyrėsi nuo kitų Kretingos fotografų darbų, nes buvo papuošti įvairiais grafiniais piešiniais, rėmeliais, ranka rašytu tekstu bei pailgu formatu: 4x7 cm, 5x11 cm ir pan.

Savo darbus K. Jagutis žymėjo siaurais stačiakampiais antspaudais, gamintais Klaipėdoje arba išraižydavo parašą ir užrašą tiesiai ant negatyvo.

Kretingiškių mokinių neturėjo, nenorėjo užsiauginti sau konkurentų – pats fotografavo, pats ruošė ryškalus, retušavo. Gamykliniai ryškalai kainavo brangiai, tad juos iš chemikalų gaminosi pats. Turėjo kelis mokinius Vilniuje: apie 1959-1960 m. su dukterimi Tulija svečiavosi vieno Vilniaus žydo fotografo namuose. Viešnagės metu buvo išsakyta daug padėkos žodžių Kostui, kaip puikiam mokytojui.

K. Jagutis darė portretines, grupines nuotraukas, vinjetes, fotografavo vestuves, laidotuves ir pan., pagal iškvietimus vykdavo fotografuoti į aplinkinius kaimus. Jis pats nelabai mėgo fotografuotis, bet kitus fotografavo nuolat: šeimos šventes, šeimos narius, įvairias kompozicijas namuose ir ateljė. Daugiausia darbo būdavo sekmadieniais ir turgaus dienomis. Stengėsi dirbti greitai, kad kitą dieną klientas jau galėtų pasiimti nuotraukas. Priimdavo ryškinti bei dauginti ir fotomėgėjų darbus, darė fotografijas pranciškonų spaustuvėje leidžiamiems atvirukams, savo nuotraukas publikavo vietiniame laikraštyje.

Fotografavo ant stiklo negatyvų, o atsiradus naujesnėms technologijoms (fotojuostelėms) savo darbus perfotografuodavo, kad galėtų išsaugoti. Peržvelgiant nuotraukas įdomu, kaip keitėsi fotografijos, retušavimo technologijos: naujesnės nuotraukos buvo tonuojamos įvairiais atspalviais, eksperimentavo ryškindamas spalvas, veidams bandė suteikti daugiau aštrumo, gyvumo.

K. Jagučio nufotografuotas Nepriklausomybės paminklas Kretingoje

Tarpukariu K. Jagutis puoselėjo mintį įsteigti įmonę, kad pats galėtų gaminti stiklo negatyvus, tačiau prasidėjęs karas sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą. Vokiečių okupacijos metais K. Jagutis, kaip ir kiti fotografai, stiklinius negatyvus atiduodavo į krautuvę, o mainais gaudavo naujus stiklus.

1925 m. rugsėjo 5 d. Kretingoje K. Jagutis vedė Scholastiką Beniušytę, (g. 1896-08-15). 1933 m. rugsėjo 13 d. susilaukė dukters Liucijos-Tutos. 1941 m. gegužės 5 d. nuo cukraligės mirė žmona, o 1942 m. balandžio 17 d. nuo širdies ligos mirė dukrytė. Abi palaidotos senosiose Kretingos kapinėse, netoli koplyčios.

Mirus pirmajai žmonai, 1944 m. vedė Aldoną Anastaziją Miliūtę (g. 1924-06-05). Susilaukė sūnų Vytauto, Algio, Antano, dukterų Vandos, Tulijos bei Reginos. Kostas labai mylėjo savo šeimą, rūpinosi vaikų auklėjimu, lavinimu, visuomet išsamiai atsakydavo klausiamas, bet daugiausiai mokė ir darė įtaką savo asmenybės pavyzdžiu. Šeštadieniai buvo skirti namams – visa šeima pietaudavo prie apvalaus stalo.

Nuo 1932 m. K. Jagutis su šeima gyveno Klaipėdoje, kur nuomojosi butą ir patalpą fotografavimui. Fotografuodamas patalpoje užgesindavo šviesą ir naudodavo magnio blykstę. Šešios nuotraukos klientui kainavo 5 litus.

1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, grįžo į Kretingą, nusipirko namą Žemaičių g. 3, kuriame su šeima gyveno ir trumpam įsirengė fotografijos laboratoriją, po kiek laiko fotoateljė įkūrė mūriniame name Akmenės g. 12. Vėliau iš savo uošvio verslininko Prano Beniušio nusipirko 2 ha žemės Kluonalių k., beveik ant ribos tarp miesto ir kaimo (dabar tai yra Kretingos miesto teritorija), tuomet ten buvo Kretingos ganyklos. Ten, Laisvės g. 13 (dabar Laukų g.) pasistatė namą, užveisė sodą. Kaimynystėje gyveno prokuroras Bireta, su kuriuo puikiai sutardavo, dažnai svečiuodavosi vienas pas kitą, Bireta ateidavo pas Jagutį fotografuotis. Kostas skaudžiai išgyveno kaimynų netektį, 1966 m. laiške sūnui rašė: „Bireta, Žukauskas ir Beniušis visi išvažiavo vienas po kito, ir tu jų nebematysi.“

Vienas mėgstamiausių Kosto užsiėmimų buvo sodininkystė: obelimis, kriaušėmis, slyvomis užsodino didžiulį sodą, kurį kartu su savo vaikais puoselėjo, kasmetinį gausų derlių veždavo parduoti. Baigęs fotografo karjerą, visą širdį atidavė sodui.

Laisvalaikiu savo vaikus mokė fotografijos paslapčių, tačiau fotografija rimčiau susidomėjo ir tėvo pėdomis pasekė tik vyriausias sūnus Vytautas.

K. Jagutis puikiai mokėjo vokiečių bei rusų kalbas, tačiau visuomet stengėsi būti kuo mažiau žinomas – bijojo būti ištremtas į Sibirą, kadangi jaunystėje tarnavo vokiečių kariuomenėje, išgyveno du karus, daug visko patyrė, tad naikino visus dokumentus ir labai mažai net suaugusiems vaikams pasakojo apie savo gyvenimą.

Kai Kretingoje steigė fotografų arteles, Kostas atsisakė į jas stoti, nors laisvieji fotografai ir buvo apkrauti dideliais mokesčiais. Tiek vokiečių, tiek sovietų valdžios nepriklausomą fotografą bandė palenkti savo pusėn, tačiau Kostas buvo ištikimas sau ir niekam nesutiko tarnauti, todėl skaudžiai kentėjo nuo abiejų valdžių nemalonės. Nuo tremties ir karo su šeima slėpėsi savo pastatytame bunkeryje, kurio griuvėsiai tebėra išlikę kitoje sodo pusėje.

Kosto Jagučio daryta nuotrauka – Kretingos turgus žvelgiant pro Kretingos vartotojų kooperatyvo langą.

Senatvėje Kretingos ir Šiaulių muziejams pats perdavė dalį savo nuotraukų, fotoaparatų, kitų priemonių. Nors komercine fotografija jau nebeužsiėmė, bet savo šeimą labai daug fotografavo. 1973 m., pablogėjus sveikatai, išvyko pas dukrą į Klaipėdą ir 1974 m. liepos 30 d. mirė. Palaidotas naujosiose Kretingos kapinėse netoli įėjimo. Po fotografo mirties, daug jo darbų ir fotografijos priemonių vaikai perdavė Kretingos bei Šiaulių muziejams.

Kostas Jagutis buvo labai meniškos sielos, mylėjo gamtą, gebėjo visur įžvelgti grožį: pavasarį nepraeidavo nepastebėjęs išsprogusio gėlės pumpuro, atsargiai liesdavo obels šakas. Vaikus mokė stebėti dangų, grožėtis praplaukiančiais debesimis, nuspėti būsimus orus. Žavėjosi nuostabia nepakartojama gamta, teatru, nebyliojo kino Čarlio Čaplino kūryba, ne kartą sakė, kad smuikui neprilygsta joks kitas instrumentas.

Kviečiamas fotografuoti įvairių asmeninių švenčių visada pasipuošdavo: apsivilkdavo baltus marškinius, juodą kostiumą. Nors buvo nedidelio ūgio, buvo labai elegantiškas. Dirbo atsakingai, prieš fotografuodamas visada sutvarkydavo kliento rūbų klostes, plaukų sruogas, pozą, viską suderindavo taip, kad būtų gražu. Fotografuodavo daug kartų, kol gaudavo trokštamą rezultatą. Fotografuoti į Darbėnus, Salantus ir kitas Kretingos apylinkes važiuodavo pasikinkęs arklį. Eidamas į darbą, kartais vesdavosi vyriausiąją dukterį, kurią mama papuošdavo gražiausia suknyte, į plaukus įrišdavo didelį kaspiną. Kai mažajai norėdavosi straksėti, tėvas primindavo, kad taip gražiai pasidabinusios mergaitės ir vaikščioti turi gražiai.

Fotografas labai daug skaitė, domėjosi visų laikų istorija, geografija, lietuvių kalba. Visada šypsojosi, turėjo kokių nors sumanymų, nuolat kažką veikė, kažko siekė. K. Jagutis buvo labai sąmojingas, o kalbėdamas apie politiką – lakoniškai kandus. Buvo komunikabilus, gebėjo suprasti kitą, niekam nepiršo savo nuomonės, ją tik išsakydavo kaip patarimą ir leisdavo spręsti patiems. Kostas niekam nieko nepavydėdavo, sakydavo, kad reikia rinktis darbą, kuris patinka, juk žmogus dirba tam, kad galėtų džiaugtis gyvenimu. Vaikus nuo mažens mokė skaičiuoti pinigus, buvo įsitikinęs, kad viską reikia uždirbti sąžiningai savo rankomis ir galva. Taip pat buvo reiklus, jei reikėjo – ir griežtas. Pats būdamas darbštus, to reikalavo ir iš kitų, akcentavo punktualumą.

Meniškas, sąmojingas, sąžiningas, elegantiškas, ištikimas sau Kretingos fotografas K. Jagutis paliko begales savo darbų, liudijančių apie miestelį ir jo gyventojus, bet apie savo gyvenimą pasakojo labai mažai, jo biografija išliko paslaptinga, neatskleista.

Jolanta KLIETKUTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas