Kretingoje skamba ispanų kalba

Kretingos Marijono Daujoto pagrindinėje mokykloje gyvenimas net vasarą virte verda. Ir ne tik todėl, kad čia triūsia statybininkai. Dešimčiai dienų po mokyklos stogu įsikūrė kultūros centro „Slėnis“ stovykla, kurios metu 71 mergina iš Ispanijos bei dvi meksikietės kartu su 12 lietuvaičių moko ir mokosi savanorystės.

Savanorės iš Lietuvos su bičiulėmis iš Meksikos, vadovaujamos Marijos de Potestad (stovi pirma iš kairės), Kretingoje jaučiasi puikiai.

Taip pat viešnios surengė savaitės trukmės ispanų kalbos pamokėles, kuriose vaikai nuo 6 iki 11 metų bei mergaitės nuo 12 iki 16 metų gali išmokti ispanų kalbos pagrindų.

Lietuvės Simona, Lina bei Gabija iš Kauno, dvi Viktorijos, Kamilė, Enrika, Laura bei Greta iš Klaipėdos, iš tolimosios Meksikos Gvadalacharos miesto atvykusios Gala Corina Flores Castro bei Marta Fernanda Gallo Cruz, dvi kretingiškės Gintarė Baltuonytė ir Adelė Osterberg ir savanorėms vadovaujanti, iš Ispanijos atvykusi, nebe pirmus metus Kaune gyvenanti ir gražia lietuvių kalba šnekanti Marija de Potestad nuoširdžiai pasidžiaugė, kaip gražiai stovyklautojas priėmė M. Daujoto mokykla ir jos vadovai.

Kas gi tas kultūros centras „Slėnis“?

Pasak Marijos de Potestad, 2009-aisiais Kaune įsikūręs katalikiškas kultūros centras, kuriame dvasinis ugdymas yra patikėtas ne vieną dešimtmetį skaičiuojančiai Katalikų Bažnyčios asmeninei prelatūrai „Opus Dei“, orientuotas į prasmingą jaunų merginų veiklą, kad jos dirbdamos bei įgyvendindamos įvairias iniciatyvas galėtų susitikti su Dievu. Ir į „Slėnio“, ir į „Opus Dei“ veiklą, kurios pagrindas – savanorystė, yra įsitraukęs jaunimas ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio, o daugiausiai jo yra iš Ispanijos bei tų šalių, kuriose kalbama ispanų kalba. Visus metus merginos kviečiamos dalyvauti socialinėje veikloje, lankyti ligonius, senelius ar vaikus. Tą patį Kretingoje veikia ir stovyklautojos. Tik ką atvykusios ir įsikūrusios merginos Kretingos ligoninėje lankė ligonius, kitądien apsilankė vaikų namuose bei senelių globos namuose. Pasak savanorių, pagrindinis jų tikslas yra bendrauti, pakelti ligonių, vaikų ir senelių nuotaiką, pradžiuginti, kad jie pajustų, jog kažkam rūpi.

„Kiekvieną dieną lankysimės įvairiose globos įstaigose ir ligoninėse ne tik Kretingoje. Jau buvome Kartenoje, važiuosime į Kulūpėnus, į Vėžaičius, apsilankysime Šv. Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje. Nuvyksime į Pakutuvėnus“, – vardijo M. de Potestad.

Ispanų kalbos pamokėlės – jau tradicija, kaip ir savanorių iš Ispanijos vizitai Kretingoje, kurie, pasirodo, trunka jau apie 20 metų. Marija paaiškino, jog Ispanijoje savanoriavimas turi labai gilias tradicijas. Esą mentalitetas toks: jeigu tau ir tavo artimiesiems viskas gerai, būtinai reikia padėti kitiems, kuriems yra blogiau negu tau.

Merginos iš Lietuvos pasakojo, jog joms tenka vertėjauti savanorėms iš Ispanijos, kai šios bendrauja su vaikais ar seneliais.

„Jos mūsų klausia, pavyzdžiui, kaip išversti žodį „gražuolė“ arba pasakyti „gražiai atrodote“, – pasakoja merginos. – Nes mes senelių namuose globotinėms ir rankas kremu tepėme, ir šukavome. Kad matytumėte, kaip senelės nušvinta, kai išgirsta komplimentą.“

Kai kurie senelių namų globotiniai laukia kasmet atvažiuojančių savanorių, klausinėja: „Kur mūsų ispanės, ar atvažiuos šiemet?“ Kad pasiilgstama būtent ispanių, pasak lietuvaičių, nenuostabu, nes jos daug drąsiau ir atviriau bendrauja, nors ir nemoka kalbos: apsikabina, paglosto, žodžiu, daro tai, ko lietuvės lyg ir pasidrovi... Ir ne tik su seneliais, ir su vaikais puikiai sutaria. Žiūrint į jų bendravimą, atrodo, jog ir kalbos mokėti nebūtina, užtenka šalia pabūti, apsikabinti.

Visos savanorės merginos pirmąkart tiek stovykloje, tiek Kretingoje. Ir apie stovyklą, ir apie mūsų miestą jų atsiliepimai patys geriausi: Kretinga labai graži, o stovykloje taip smagu, kaip jos net nesitikėjo būsiant.

„Susėdame ratu, dainuojame, įspūdis toks, lyg tarp sesių būtum, – viena per kitą dalijosi įspūdžiais jaunosios lietuvės savanorės. – Savanorės iš Ispanijos nepaprastai draugiškos: kalbina, bando vardus įsiminti. Ir lietuviškus žodžius pagrindinius stengiasi išmokti. Mes mokomės ispaniškai, jos lietuviškai taria „ačiū“, „prašom“, „laba diena“, „labas vakaras“, „labas rytas“.

Viešnios iš Meksikos sakė, jog joms patinka Kretingoje, čia yra labai gražu, puikūs žmonės. Pasiteiravus, ar nešalta, nusijuokė ir teigė, jog šalta. Meksikoje tokia oro temperatūra būna žiemą. „Mums šiemet žiema prasidėjo labai anksti“, – juokavo jos.

Iš didmiesčio atvažiavusias merginas žavi mažas miestelis, kuriame daug tyliau, negu namie. Žavi žaluma – pasak jų, čia, Lietuvoje, labai gražūs medžiai. O lietuvaitės merginos pridūrė, jog girdėjusios, kaip bičiulės iš Ispanijos ir Meksikos džiaugsmingai krykštė pamačiusios ganyklose atrajojančiais karves ir po pievas žirgliojančius gandrus.

O ką savanorės galėtų pasakyti toms merginoms, kurios gal norėtų, bet nedrįsta prisijungti prie „Opus Dei“ bei „Slėnio“ veiklos?

„Išdrįsti. Nebijoti. Ateiti – jei nedrąsu vienai, ateiti kartu su drauge. Pas mus labai labai smagu, veiklos – daugybė. Visos čia draugiškos, atmosfera – nuostabi. Ir kartu pajunti, kad ne tik ilsiesi ir bendrauji, bet ir dirbti labai reikalingą darbą“, – papildydamos viena kitą įspūdžiais dalijosi merginos.

Livija GRAJAUSKIENĖ

• Rašyti komentarą (2)