Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Haidparkas. Nuomonė

Justė STONKUTĖ Kretingos rajono savivaldybės tarybos narė

Pastarosiomis dienomis žiniasklaida „dega“ nuo publikacijų apie sveikatos centrų steigimą. Sumaištis dėl sveikatos centrų steigimo kyla daugelyje Lietuvos regionų, o į skirtingas barikadų puses dėl išsiskiriančių nuomonių stoja ne tik politikai, bet ir patys medikai.

Ne paslaptis ir tai, kad diskusijos, susijusios su sveikata, visais laikais buvo politiškai skausminga, tačiau politinei manipuliacijai patogi tema. Šios nuomonės nebūčiau rašiusi viešai, tačiau paskutiniu metu Kretingos rajono savivaldybės tarybos opozicijos narių „štampuojamuose“ straipsniuose ir interviu, kaip taisyklė, pagrindiniais manipuliacijos įrankiais tampa raktiniai žodžiai „naikinimas, darbo vietų nebranginimas“. Tokiu būdu akivaizdžiai yra siekiama suklaidinti Kretingos rajono gyventojus ir akcentuoti Kretingos rajono savivaldybės tarybos daugumos naujokų nekompetenciją. Atvirai, ima apmaudas ir nebesinori tylėti nuolankiai nulenkus galvą.


Violeta TURAUSKAITĖ Kretingos rajono savivaldybės tarybos opozicijos lyderė

Kretingos rajono savivaldybės tarybos valdančioji dauguma turėtų ištesėti mero Antano Kalniaus Kartenoje gyventojams duotą pažadą atšaukti tarybos šių metų gegužę priimtą sprendimą naikinti trijų rajono sveikatos įstaigų – Kretingos psichikos sveikatos, Kartenos ir Salantų pirminės sveikatos priežiūros centrų – juridinį savarankiškumą, jas prijungiant prie Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro.

Nuogi sušoko į dilgėles – taip apibūdinčiau gegužę priimtą sprendimą pertvarkyti rajono gydymo įstaigų tinklą. Naujai išrinkta Kretingos rajono savivaldybės taryba prisiekė balandžio 13 d., o gegužę nauji tarybos valdantieji priešaky su meru A. Kalniumi ir jo atstovaujamo politinio komiteto Kretingos kraštas tarybos nariais jau priėmė tą sprendimą dėl įstaigų prijungimo. Sprendimo projekto neišdiskutavo, neaptarė su tų įstaigų kolektyvais, projekto rengėjai nepadarė jokios analizės, koks bus tokio pokyčio poveikis, kokią naudą ar žalą jis duos, nebuvo parengtas veiksmų planas sprendimui įvykdyti. Liaudyje sakome, kad skubos naudą velniai gaudo. Didžiausia tokio įstaigų jungimo grėsmė, kurią akcentavo ir Salantų, Kartenos PSPC vadovai – licencijos teikti slaugos paslaugas netekimas. Pratęsti jau turimas Salantų ir Kartenos PSPC licencijas slaugos paslaugoms teikti yra paprasčiau, Kretingos PSPC slaugos paslaugų šiandieną iš viso neteikia. Po Salantų ir Kartenos centrų prijungimo išsiplėtęs Kretingos PSPC licenciją slaugai gal ir gautų, bet šiandieną esamas slaugos lovų skaičius, manau, tikrai sumažėtų. Visos trys įstaigos, kurias kėsintasi prijungti prie Kretingos PSPC, šiandieną dirba nenuostolingai, greit aptarnauja pacientus, neverčia jų, kaip kitos šalies gydymo įstaigos, mėnesiais laukti eilėse, kad patektų pas gydytoją. Abejoju, ar taip pat sklandžiai veiktų naujas stambesnis darinys.


Visame pasaulyje priimta, kad miestai ir miesteliai gatvių pavadinimais ar paminklais pagerbia juos kada nors aplankiusias įžymias politikos, meno ir kultūros asmenybes. Ne išimtis ir Palanga.


Kaip gali pasielgti visuomenė, kuriai metodiškai ir nuosekliai kuriamas tariamo priešo įvaizdis?

Istorija jau yra pateikusi begalę tokių pavyzdžių. Pakanka prisiminti Stalino ar Hitlerio nusikaltimus, kuriems ne tik pritarė, juos skatino, bet juose netgi veržėsi dalyvauti propagandos apkvaitinta visuomenės dalis.


Kretingos geležinkelio stotis tarpukariu

Kol Kretingos rajono savivaldybės tarybos internetu transliuojami posėdžiai savo populiarumu tarp kretingiškių sparčiai vejasi pagrindinių šalies televizijos kanalų transliuojamas muilo operas, „Kretingos“ komandos krepšininkai driokstelėjo iš peties, laimėdami Regionų krepšinio lygos (RKL) čempionų titulus. Dešimtmetį trukęs atkaklus ir vaisingas trenerių ir krepšininkų darbas, žingsnis po žingsnio vedęs komandą tikslo link, apsivainikavo sėkme ir parodė, kad draugiškas ir susitelkęs kolektyvas gali daug pasiekti.

Kretingiškius pradžiuginęs jų komandos laimėjimas tapo netikėtu rajono valdžios skausmu ir rūpesčiu, ką daryti toliau. Jei būtų sekama rajono Savivaldybės tarybos pėdomis, kur dėl politinių ambicijų, praeityje pralaimėtų rajono mero ir Seimo nario rinkimų, asmeninių nuoskaudą ir dar nežinia ko konfliktuojantys politikai, kai visas pasaulis kovoja su COVID-19 pandemija, daro Kretingą pajuokos objektu, mūsų krepšininkai nebūtų sugebėję išsirinkti nė kapitono ir tebežaistų mėgėjų „sekmadienio“ lygoje. Bet jie jau – Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), iš kurios horizonte matoma ir Lietuvos krepšinio lyga (LKL).

NKL reikalavimas tiek komandų finansavimui, tiek krepšinio arenoms – gerokai didesni, kai Kretingos rajono valdžia eilinį kartą įstrigusi „amžinose“, šį sykį – Sporto ir sveikatingumo centro (SSC) statybose, nors jos galėjo būti baigtos jau iki 2022 m. pradžios. Deja, kretingiškiams dešimtmetį – 2008–2018 m. – stebėjusiems Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus bibliotekos statybos, lydimo rangovų kaitos, peripetijas, prognozuojama SSC statybos darbų pabaiga kėlė tik šypseną, nes rajono tarybos administracijos veiksmai, parenkant statybos rangovą, buvo tolokai nuo to, ko reikalauja šalies įstatymai, sveikas protas ir siekis racionaliai naudoti mokesčių mokėtojų pinigus.

Skaitytojams leidus, sugrįžkime į tolimus 1925-uosius, kai Kretingoje per keletą mėnesių buvo pastatyta naujoji geležinkelio stotis. 1925 m. vasario mėn. Lietuvos laikraščiuose buvo išspausdintas skelbimas apie Lietuvos geležinkelių tarnyboje 1925 m. kovo 6 d. įvyksiančias varžytines naujai geležinkelio stočiai pastatyti šiomis sąlygomis: 1. Minimali darbų vertė be medžiagų – 27.000 Lt; 2. Kokybiško ir savalaikio darbų atlikimo garantui pateikiamas užstatas 10 proc. nuo statybos darbų vertės grynaisiais pinigais arba Lietuvos banko garantija; 3. Darbai turi būti užbaigti iki š. m. birželio 15 d.; 4. Norintieji dalyvauti varžytinėse paduoda uždarytuose ir laiku užantspauduotuose vokuose pasiūlymus su užstatu nurodant statybos darbų kainas.

Viskas – genialu ir paprasta, tad kovo 6 d. atplėšus pateiktus vokus su pasiūlymais buvo išrinktas mažiausią kainą pasiūlęs statybos rangovas, kuris pradėjęs statybas balandžio mėnesį, nors ir kiek pavėlavęs, rugpjūčio mėnesį jas baigė ir netrukus kretingiškiai, miesto svečiai stoties bufete jau galėjo ragauti čia pateiktus valgius ir gėrimus. Ir tai įvyko palyginti neseniai atsikūrusioje dar ekonomiškai silpnoje valstybėje, kai Kretingos apskrityje, 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenimis, 51,7 proc. gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.


Vaida JAKUMIENĖ Kretingos rajono tarybos narė, atstovaujanti visuomeniniam rinkimų komitetui „Kretingos kraštas“

Vidurvasaris visada ramesnis laikas. Laikas, kai atsiranda minutė stabtelti, apgalvoti, įvertinti praėjusį laikotarpį. Pusantrų metų – būtent tiek laiko praėjo, kai gyventojai suteikė pasitikėjimo mandatą, leidusi žengti visiškai naują žingsnį ir atstovauti jiems Kretingos rajono savivaldybės taryboje.

Ėjau, puikiai suprasdama savo atsakomybę, kiek nedrąsiai dėl nepatyrimo, tačiau su dideliu noru ir konkrečiu tikslu – bent kažkiek padidinti pasitikėjimą ir sumažinti takoskyrą tarp valdžios ir gyventojų. Vienas būdų savo tikslui pasiekti – tai gyventojų įtraukimas į viešosios politikos procesą savivaldoje – nuo domėjimosi iki realaus kokybiško dalyvavimo.

Kas yra ta politika? Pačia paprasčiausia prasme – tai visuomenės problemų sprendimas, paskirstant turimus išteklius. Šis procesas prasideda nuo teisingo problemos įvardijimo, po to ieškoma visų joms spręsti galimų būdų, ir, pasirinkus tinkamiausią, priimamas sprendimas. Vėliau vyksta situacijos stebėjimas, vertinimas, ar tenkina pasiektas rezultatas, ar problema mažėja. Jei ne, ieškoma kitokių sprendimų, ir taip politikos procesas užsuka naują ciklą. Didžiausias sudėtingumas šiame procese – tai, kad problemų daug ir įvairių, kad žmonių poreikiai ir interesai skirtingi, neretai konfliktuojantys, o ištekliai riboti. O kur dar politikos „žaidimo taisyklės“, kai neretai aukštesniu tikslu tampa ne sutarimo ieškojimas, siekiant visuomenės gerovės, o politinių galių matavimasis. Ar to labai reikia rajono gyventojams? Manau, kad ne, kitaip jie nekeltų klausimų, diskutuodami, „kam mes jus visus išrinkome – dirbti Kretingai, kartu spręsti žmonių problemas ar įrodinėti, kuris įtakingesnis?“

Galvojant apie rajono gyventojus, dažnai kyla mintis, kad mažiau besidomintiems turėtų būti nelengva, norint objektyviai suprasti ir įvertinti, kas vyksta mūsų savivaldoje, juolab kad viešoje erdvėje informacijos ir nuomonių yra labai skirtingų, skiriasi žinojimas, ir tiesos dažnai būna kelios.

Neseniai „Pajūrio naujienose“ publikuotame straipsnyje „Ar valdančioji koalicija byra“ tarybos opozicijos lyderis priekaištavo merui, administracijos direktorei, kad jie esą negeba dirbti, yra neveiklūs. Galbūt kai kurie procesai vyksta ne taip greitai ir sklandžiai, kaip norėtųsi visiems. Tačiau tokią situaciją lemia ir tai, kad savivaldybės administracija turi taisyti praėjusių laikotarpių klaidas, tai užtrunka, ir nėra taip paprasta. Dauguma pagrindinių projektų, keliančių daugiausia emocijų šiandieną rajono žmonėms, Pastauninko parkas, Sporto kompleksas, dirbtinės dangos futbolo aikštė – yra tęstiniai projektai, todėl esu įsitikinusi, kad ne vieną sprendimą, kurį teko priimti šiai valdžiai, sąlygojo veiksmai, padaryti praėjusioje kadencijoje. Gana taiklus pasirodė vieno rajono gyventojo komentaras socialiniuose tinkluose: „Naujoji valdžia klysta taisydama senųjų klaidas“. Dirbant klaidų išvengti neįmanoma. Nemanau, kad dabartinė valdžia irgi neklydo ir niekada neklys. Tik natūraliai kyla klausimas, kodėl dabartinės valdžios klaidos oponentų vertinamos kaip nekompetencija, o anos valdžios – teisinamos nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis?“


Negerovės reikalauja sprendimų

  • Haidparkas. Nuomonė
  • 2020-07-14
Dr. Dalia MARTIŠAUSKIENĖ Kretingos rajono tarybos narė, Švietimo komiteto pirmininkė

Visada pasidžiaugiu aktyviais, pilietiškais, nebijančiais išsakyti savo nuomonę rajono gyventojais. Tais, kurie kelia problemas, siūlo jų sprendimo būdus, kelia tas negeroves, kurios reikalauja rajono politikų, Savivaldybės administracijos sprendimų.

Štai ne per seniausiai kretingiškis Norbertas Kontrimas savo publikacijoje „Kur dingo autobusai?“ (PN, 2020 06 26) iškėlė ne tik Topolių mikrorajono, bet ir aplink esančių individualių namų kvartalo gyventojams aktualią problemą dėl autobusų stotelės: vykdant sporto komplekso statybą ji perkelta prie taip vadinamosios naujosios parduotuvės „Maxima“, o buvusi stotelė Savanorių gatvėje, šalia ūkininkų turgelio, liko nebeeksploatuojama, kadangi bevarde gatve, esančia tarp stadiono ir „Sodros“ pastato, autobusai kursuoti nebegalėjo. Straipsnio autorius teigė, kad viešojo transporto kursavimas Topolių mikrorajone, Savanorių gatvėje, turi būti atnaujintas ir netgi pasiūlė išeitį – autobusų stotelę pastatyti tolėliau, ties Savanorių g. 52-uoju namu, kad autobusai galėtų pasukti ir pravažiuoti gatve ties Savivaldybės pastatu.

Visiškai pritardama N. Kontrimo mintims, kreipiausi į rajono Savivaldybės administraciją, klausdama, ar bus atsižvelgta į šiuos gyventojų pageidavimus – reikia manyti, kad nuomonę išsakęs kretingiškis tikrai kalbėjo ne vien savo, o ir kitų gyventojų vardu, kas mums, ir rajono politikams, ir rajono Savivaldybės administracijos vadovams, skyrių darbuotojams turėtų būti ne tas pats – juk mūsų veiklos esmė – tarnauti žmonėms ir paisyti jų poreikių.

Deja, iki šiol aš, kaip rajono tarybos narė, neturiu jokio atsakymo. Suprantu, atostogų metas, suprantu, kad galbūt yra ir svarbesnių darbų, negu viešas gyventojų prašymas atkurti autobusų eismą Savanorių gatve, tačiau kiekviena smulkmena, galinti pagerinti žmonių gyvenimą, tampa nebe smulkmena, o kasdiene būtinybe ir poreikiu. Jeigu žmonėms būtų nesvarbu, tai ir Pastauninko parko liūčių išplauti takai, taip ir nepraplatėjusi Vilnius gatvė – žmonės irgi nesupranta, kaip tai galėjo nutikti, – kiti dalykai taip ir liktų nepastebėti ir apie juos niekas nekalbėtų.

Susidaro įdomi situacija: žmonės kalba, prašo, viešai kelia negeroves, tačiau niekas nesikeičia, nors tie prašymai, sakyčiau, susiję su ne pačiomis didžiausiomis investicijomis – iš esmės tereikia tik noro imti ir padaryti, o netūpčioti vietoje. Nepadarytas vienas, kitas darbas, neištaisytos klaidos, manau, tik didina rinkėjų nusivylimą ir nepasitikėjimą, kurį susigrąžinti nebus taip paprasta.

Todėl viliuosi, kad rajono Savivaldybės administracija nepraleis pro ausis žmonių prašymo atkurti autobusų eismą Savanorių gatve ir pasistengs, kad Topolių mikrorajono gyventojai gyventų patogiai, nepatirdami sunkumų, kai reikia spręsti paprastas gyvenimiškas situacijas – apsipirkti, patekti pas gydytojus, nuvykti į maldos namus – vienu žodžiu, patogiai pasiekti bet kurios, kad ir nedidelės, kelionės tikslą.


Kur dingo autobusai?

  • Haidparkas. Nuomonė
  • 2020-06-26
Likimo valiai palikta autobusų stotelė Savanorių gatvėje

Eidamas į „Maximos“ parduotuvę naujajame mikrorajone, netoli perėjos pamačiau sunkiai einančią moterį. Padėjau pereiti į kitą gatvės pusę. Moterėlė padėkojo ir, lengviau atsikvėpusi, nuėjo į šalia „Maximos“ stovinčią autobusų stotelę.

Ne visi turi nuosavas mašinas. Autobusų paslaugomis naudojasi ir jauni, ir seni – viešasis transportas reikalingas visiems. Savanorių gatvėje, prie 42-o namo, šalia ūkininkų turgelio ir Savivaldybės pastato, yra viešojo transporto, t. y autobusų stotelė, kuri jau nuo 2019 m. liepos mėn. stovi lyg paminklas, paliktas likimo valiai. Kodėl vieniša ir nuliūdusi liko tik stotelė? Kodėl nebekursuoja autobusai? Kol remontavo kelią, kuris yra šalia statomo Sporto komplekso, šalia stadiono ir „Sodros“, autobusai kursuoti negalėjo. Ir visi manė, kad tai laikina. Kelią, kuriuo kursuodavo autobusai, susiaurino, kadangi siauru keliu bus galima važiuoti tik viena kryptimi, autobusai ir nebevažinėja. O valdžia, matyt, pasimetė: nebegali niekaip sumąstyti, kaip atkurti viešojo transporto kursavimą Savanorių gatve arba paprasčiausiai nebenori to daryti – nesugeba sutvarkyti šios, atrodo, gana nesunkiai išsprendžiamos dilemos, kad autobusai vėl važinėtų Savanorių gatve. Juk stotelę galima perkelti kad ir prie Savanorių g. 52-o namo. Tada maršrutiniai autobusai laisvai pravažiuotų, nes kelias, einantis pro Savivaldybės pastatą, gana platus, normalus – automobilių srautas galėtų kursuoti be vargo.

Prieš rinkimus visi čiulba kaip lakštingalos, dabar likome nematomi. Norint įsėsti į autobusą, turi eiti prie „Maximos“, ir visi mikrorajono gyventojai, kurie naudojasi viešuoju transportu, priversti pajusti šitą nepatogumą. O ir orai ne visada saulėti – kaip nusigauti per gerą lietų, pūgą, vėją? Ypač seniems, juolab kad yra ir pagyvenusių, sergančių, žmonių su negale, kuriems gerokai parankiau stotelę pasiekti Savanorių gatvėje, o ne prie „Maximos“.

Be reikalo niekas nevažinėja. Visi turi savo rūpesčių, tikslų. Vienam reikia iki miesto aikštės, kitam – į turgų, kažkuriam – į bažnyčią. Visi, man atrodo, turi asmeninių reikalų, nes tai – gyvenimas. O dabar? Jei pagyvenęs žmogus nori miesto centre ar turguje apsipirkti, parvažiavęs pilnu krepšiu, kol pareis nuo „Maximos“, kur yra stotelė, daug vargo turės įdėti. Jei, pavyzdžiui, reikėtų pareiti iki Topolių aklg. 12 namo, atstumas didelis. Kam to reikia, kam tie nepatogumai?


Karantininiai užrašai

  • Haidparkas. Nuomonė
  • 2020-06-12
Romualdas BENIUŠIS

Kaskart po ilgesnės ar trumpesnės pertraukos sugrįždamas į savo gimtąjį miestą džiaugiuosi maloniais pokyčiais, tačiau dažniau maudžia širdį dėl neišnaudotų galimybių, gerosios pasaulio patirties, neracionalaus Europos Sąjungos skiriamų pinigų panaudojimo, lyg vis dar gyventume ne savo laisvoje valstybėje.

Prieš porą metų Lietuvoje apsilankęs svečias iš Prancūzijos stebėjosi, kad, nufrezavus asfaltą, remontuojamų kelių dulkėtomis ir duobėtomis miestų gatvėmis, keldami dulkių ir išmetamų teršalų debesis bei triukšmą, lyg niekur nieko važinėja automobiliai, nors jie turėtų būti eismui uždaryti. Nelabai ką turėjau atsakyti savo svečiui, kodėl Lietuvoje taip vyksta, nes paaiškinti mūsų kelininkų „gudrybes“ ir savo kolegų vairuotojų bei jų brangaus turto – automobilių, miesto gyventojų sveikatos ir aplinkos negerbimo nebūtų užtekę ir gimtosios kalbos. Kai Prancūzijoje, iš kur buvo atvykęs svečias, kelių ruožai uždaromi remontui ir vėl atidaromi tik juos visiškai rekonstravus, Lietuvoje dažnai naudojama darbų imitavimo taktika. Kadangi dažniausiai konkursus laimintys rangovai dirba keliose skirtingose vietose, neturėdami vienu metu visiems darbams gamybinių pajėgumų ir darbuotojų, naudoja šokinėjimo šachmatų žirgu taktiką. Pirmiausia yra nufrezuojamas visas rekonstruojamos gatvės asfalto ruožas, nors darbai vykdomi tik atskiromis dalimis. Taip Kretingoje, dar pavasarį nufrezavus asfaltą visoje Vilniaus gatvėje, rekonstrukcijos darbai iki šiol vykdomi tik jos dalyje, kai automobiliai iš J. K. Chodkevičiaus gatvės sukdami kairėn per miesto centrą iki šiol gali patekti į Kęstučio, Birutės ir kitas gatves. Keisčiausia, kad toks automobilių, keliančių dulkes, triukšmą, išmetamų dujų debesis, eismas kaip ir niekam neužkliūva. Rajono valdžia, už darbus kelininkams mokanti mokesčių mokėtojų pinigus, juos pačius paverčia kelininkų taupymo ir jų savotiško darbų organizavimo įkaitais.


Tvarkė ir išdarkė Pastauninko parką

  • Haidparkas. Nuomonė
  • 2020-06-05
Virginijus BRAZAUSKAS

UAB „Raguvilė“ direktorius

Praėjusį savaitgalį su mažyliu vežimėlyje susiruošėme pasigrožėti neseniai atnaujintu Kretingos Pastauninko parku. Kai parke triūsė statybininkai, džiaugiamės, kad bus sutvarkyta dar viena poilsio Kretingoje vieta.

Po to, ką parke su šeima pamatėme ir patyrėme per išvyką, – liūdna. Pėsčiųjų takuose vandens filtracijai suklotos nevienodo dydžio akmenų juostos. Stumiant per jas vežimėlį kūdikis kaskart nubudinėjo. Išbandžiau mažus ir didelius vežimėlio ratus – su dideliais judėti buvo lengviau. Žmonės šią kliūtį apeina mindami takus parko vejose. Nepatogu per tuos akmenis ne tik su vaiko vežimėliu dardėti, važiuoti dviračiais, eiti pėsčiomis irgi. Kas liks iš tų akmenų juostų po žiemos, jeigu bus sniego ir jį nuo takų teks valyti traktoriuku – tuos akmenis išstumdys. Takai išpilti dolomito dulkėmis. Jų yra įvairios frakcijos: 0–2 ir 5–8 milimetrų. Takams tiesti daromi mišiniai, kad medžiagos susirištų ir, kai sausa, nedulkėtų, o palijus košės nebūtų. Deja, pasivaikščiojus renovuotais Pastauninko parko takais batai, kelnės nuo dulkių ar balkšvos pliūrės spalvą ir išvaizdą būna pakeitę. O kiek tų pakeltų dolomito dulkių dalelių sukvėpuoji? Vietoj tų, skersai takų sudėtų akmenų, vandeniui nubėgti žemiau takų turėjo įrengti latakus, iškloti juos geotekstile, ant viršaus – tais pačiais akmenimis.

Parke pastatė gražius šviestuvus, „sugaudė“ nelegalius buitinių nuotekų vamzdžius iš J. Pabrėžos gatvės sodybų į Pastauninko upelį, tačiau dalis per statybą išvažinėtos parko paklotės, vejos paliko nesutvarkyta. Gal rangovas tebetaiso broką? Nes, kiek žinau, parkas po renovacijos jau priduotas eksploatuoti. Pro suolais sudėtus akmenukus pražėlė žolė, kaip ją nupjaus? Tą ir su trimeriu daryti pavojinga, nes gali pakelti akmenį, kuris skris kaip kulka. Yra technologija: pirmiausia paklojama geotekstilė, tuomet dedami akmenys, jie suplūkiami. Tą padarius vėliau reikia mažiau sąnaudų suoliukų teritorijai prižiūrėti.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas