|
|
|
SmiltysKūrėją šlovina giesmėmis roko ritmu
Lietuvoje sparčiai populiarėjanti, džiaugsmingai Kūrėją ir jo kūriniją šlovinanti krikščioniškojo roko grupė „Gyvasis vynmedis“, neseniai pasirodžiusi ir Palangoje įvykusiame didžiausiame šalies krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“, lapkričio 18-ąją minės 3-jų metų kūrybinės veiklos gimtadienį. Dauguma – profesionalūs muzikantai Grupės iniciatorius ir jos siela yra palangiškis, mušamaisiais grojantis Petras Petreikis. „Gyvasis vynmedis“ iš viso vienija 9 muzikantus, didžiuma jų – profesionalai: klavišiniais groja Vincentas Senkus iš Plungės ir Audrius Janonis iš Kretingos, elektrine gitara – Vidmantas Lūža iš Plungės, bosine gitara – kretingiškis Tomas Virbalis, o multiinstrumentalistas Jonas Petrauskas iš Klaipėdos groja net 13-ka instrumentų (saksofonu, fleita, akordeonu, armonika, bandonija, kontrabosu ir kt.), pritariančios vokalistės Svetlana Sokolovienė ir Ramutė Beivydienė. Pagrindinis vokalistas yra gitara grojantis brolis pranciškonas Paulius Vaineikis. Grupė trankiai ir entuziastingai atlieka įvairių autorių ir dainininkų dainas, giesmes, kurioms nebūna abejingų klausytojų, o brolis Paulius savo charizma geba juos įtraukti į šlovinimo procesą. „Iš viso būrio tik dviese su broliu Pauliumi esame be muzikinio išsilavinimo, o visi kiti – muzikos mokytojai, dėstytojai, kapelų ir ansamblių vadovai“, – tvirtino 40 metų profesionaliu barmenu dirbantis P. Petreikis. Kaipgi gimė ši grupė, kaip Petrui pavyko suburti šiandieną gana užimtus muzikus iš skirtingų Žemaitijos vietų savanoriškai – be jokio atlygio važinėti po parapijas, dalyvauti jų šventėse, festivaliuose ir kituose renginiuose? „Visi grupės atlikėjai esame tikintys žmonės, mus vienija muzika ir buvimas tarp bendraminčių. Mes nesiekiame tapti roko žvaigždėmis ir niekada nepardavinėsime bilietų. Mes kainuojame tik klausytojų dėmesį, kad kartu galime dėkoti Viešpačiui už gyvenimą, ir būname dėkingi, jeigu organizatoriai sumoka už kurą kelionei“, – atvirai kalbėjo P. Petreikis.
Rasa ir Gediminas Staškauskai: „Be meno nebus nieko – nei pasiekimų, nei taikos“
Tris dešimtis metų kūrybos ir bendro gyvenimo keliu einantys menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai ir meno žinovus, ir mėgėjus stebina savo universalumu ir išplėtotu kūrybos spektru: skulptūra, keramika, tapyba, edukaciniai susitikimai – visa tai sueina į bendrą visumą, kuri ir atskleidžia, koks įdomus ir prasmingas gali būti menas. Darbai be pavadinimų kvietė diskusijai Tai, ką sukūrė per pastaruosius kelerius metus ir ką jie veikė per tuos 30 bendrų kūrybos metų, R. ir G. Staškauskai pasidalino vakar, per Darbėnų gimnazijoje įvykusį jų darbų parodos atidarymą – vakarop pabūti kartu susirinko bendruomenės nariai, dieną su menininkais bendravo, jų darbus apžiūrėjo Darbėnų gimnazijos mokiniai. „Auginame meno žiūrovą. Jaunajai kartai norime parodyti, kaip tas menas kuriamas, ir formuoti požiūrį, kad be meno nieko nebus – nei pasiekimų, nei tobulėjimo. Taikos irgi“, – G. Staškauskas sakė kartu su žmona siekiantys, kad jų darbai įkvėptų kitus, palaikytų tvarumo idėją, kaip nevienadienį požiūrį į meno kūrinius. R. Staškauskienė, ieškodama sprendimų, kaip geriau eksponuoti parodai skirtus darbus, atkreipė dėmesį, kad prie jų nėra pavadinimų. „Nenorime sufleruoti, ką žiūrovas turėtų matyti, jausti. Man įdomu, kokios mintys parodos lankytojams kyla, žiūrint, vertinant mūsų darbus. Bendrausime, diskutuosime, ir kiekviena pastaba, išsakyta mintis mums yra kūryba, jos tęsinys“, – menininkė neslėpė, kad per edukacijas nepaprastai daug netikėtų minčių, idėjų ji pasisemianti ir iš vaikų. Į parodą Darbėnų gimnazijos aktų salėje iš menininkų dirbtuvių atvažiavo akmens, medžio, bronzos skulptūros, tapybos darbai, šamoto keramika, kuriai glazūrą per daugybę bandymų sukūrė pati Rasa. „Kol išgavau tokią spalvą, kuri man patiko. Niekur kitur tokios glazūros nerastumėte, – R. Staškauskienė paaiškino, kad šamoto – akmens masės – dirbiniai yra kaitinami 1 tūkst. 300 laipsnių temperatūroje, kuri yra gerokai aukštesnė už tą, kurios reikia molio dirbiniams. – Tokią aukštą temperatūrą ne kiekviena glazūra atlaiko, ir teko labai daug eksperimentuoti.“ Menininkų pora neskirsto kūrybos į „tavo-mano“, dirba, kas tuo metu atrodo malonu ar išpildys kilusią idėją. „Kalu ir aš akmenį, kai to norisi, Gediminas irgi tapo, kai jam to reikia. Gal tik keramikos man daugiau kliūva“, – Rasa, po to ir Gediminas akcentavo, kad mene vis dėlto svarbiausia yra ne materija – akmuo, medis, bronza, molis, dažai ar teptukas, o pirminė idėja, mintis, kuriai įgyvendinti parenkama ta medžiaga, kuri labiausiai ir tinka sumanymui atskleisti.
Kretingiškis nominuotas Nacionalinei kultūros ir meno premijai
Kretingiškis juvelyras Gražvydas Kasparavičius, kurio rankoms ir išmonei paklūsta metalas, o drauge su juo – kone visos natūralios gamtos medžiagos – gintaras, mineralai, ragai, kaulas, perlai ir kitos – Lietuvos dizaino asociacijos tarp 47 pretendentų yra nominuotas šių metų Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai. Šiųmetinis Kultūros ministerijai pateiktų pretendentų sąrašas – gana ilgas, palyginus su ankstesniais, pernai komisijos atrankai buvo pateikta 30 nominantų. Sąraše iš viso šiai premijai tėra nominuoti 2 juvelyrai, be G. Kasparavičiaus, dar – Sigitas Virpilaitis. Iš kone pusšimčio šiųmetinių nominantų komisija atrinks tik 6 laureatus, kurie bus apdovanoti LR Prezidentūroje Vasario 16-osios proga. Kasmet laureatams skiriama premija yra 800 socialinių išmokų dydžio ir siekia 32 tūkst. Eur. Pateikiant kūrėjų kandidatūras, yra vertinami jų 7-erių pastarųjų metų darbai ir pasiekimai, o taip pat kūriniai, sukurti per visą kūrėjo gyvenimą ir veiklą. Nominantų sąraše kretingiškio G. Kasparavičiaus vardas įrašytas greta tokių žinomų šalies kūrėjų, kaip: režisierius Gytis Padegimas, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, kostiumų dailininkai Sandra Straukaitė ir Juozas Statkevičius, poetė Violeta Palčinskaitė, aktorės Rasa Samuolytė ir Nijolė Sabutytė bei kiti.
Augalų pasaulis paviliojo kūrybon
Pasaulio grožį, kūrinijos subtilumą 45-erių kretingiškė Rūta Šalnienė pastebi visur, o ypač – augaluose ir gėlėse. Būtent augmenija, savaip pakerėjusi nuo vaikystės, šiandieną atkeliavo į laisvalaikiu moters kuriamus papuošalus, knygų skirtukus, atvirukus. Papuošalai su inkliuzais Vaikystėje, pasakojo Rūta, gėlės ir augalai buvo jos žaidimų objektas: rinkdavo juos vaizdingose Rietavo, kur gimė ir augo, apylinkių pievose, puošdavo savo žaidimų vietas, darydavo vadinamuosius „sekretus“ – kompozicijas po stiklu. Matė grožį visur. „Aš netgi sriuboj matydavau, kaip įspūdingai plaukioja rutuliukai, persikeičia vienas su kitu, išnyksta. Būdavo, namiškiai sakydavo, ką tu ten įsižiūrėjai, o man būdavo gražu, – prisimindama juokėsi pašnekovė. – Ligi šiol tebeturiu savotišką grožio ligą: pamatau ką nors tokio, kad ir spalvoto popieriaus skiautę, ir man norisi kažką iš jos padaryti – dėlioju, mąstau, kas gali iš to išeiti. Ir norisi tuo, ką sukuriu, dalintis.“ Taip gimsta spalvingi Rūtos atvirukai, kuriuose dominuojantis motyvas – paukštis, kaip laisvės simbolis, ir širdelės, kaip meilės ir bendrystės ženklas. Kitą R. Šalnienės rankdarbių kolekcijos, beje – gausiausios, dalį sudaro papuošalai – auskarai, pakabukai, apyrankės su augaliniais motyvais, o tiksliau su pačiais augalais jų viduje, savotiškais inkliuzais. Kiekviename kūrėjos sukurtame papuošale – ne vien sustingę augalai, bet per juos ir laikas: pradedant nuo pavasarį paržystančių neužmirštuolių, gudobelių, vidurvasarį džiuginančių laukinių morkų, česnakų žiedų iki rudeniop išsiskleidžiančių šlamučių, žiemą galvas iš po sniego keliančių kerpių ir amžinai žaliuojančių kadagių. Jų žiedynų dalis, miniatiūrines šakeles kretingiškė įkomponuoja savo į papuošalus, kuriamus iš epoksidinės dervos. „Technologinis procesas nėra jokia naujiena, kūrėjai dalijasi tuo internete. Tačiau, kiek įdėsi dažų, kad išgautum pigmentą, kokius augalus panaudosi, priklauso nuo kiekvieno kuriančiojo matymo, išmonės. Pati kuriu, ir nežinau, kas galutinai iš to išeis. Eksperimentuoju ir tai yra įdomiausia. Būna, kad sudžiovintas augalas papuošalo viduje per laiką pagelsta, vadinasi, kažkas nepavyko“, – atviravo kūrėja.
Per medžio raižinius patiria Dievo malonę
Palangoje gyvenančios tautodailininkės Irenos Kvedarienės medžio raižiniai Klaipėdos regiono konkurse-liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ buvo įvertinti aukščiausia – pirmąja – vieta. Pati menininkė šio laimėjimo nesureikšmino. „Parodose dalyvauju tikrai ne dėl laimėjimų“, – kalbėjo ji. Menininkės pastebėjimu, dalyvauti parodose – vadinasi, plėsti savo akiratį, turėti galimybę pabendrauti su kolegomis tautodailininkais. Klaipėdos regiono konkursui-liaudies meno parodai „Aukso vainikas“ I. Kvedarienė eksponuoti pateikė 5 medžio raižinius. Visi jie – šventųjų tematika: Paskutinė vakarienė, Maloningoji Mergelė, šv. Elena, šv. Agota, Marija Sopulingoji. Tautodailininkė neslėpė, kad, norint pavaizduoti šventąjį, reikia daug domėtis, įsigilinti į simbolius. „Tarkim, vien kiek šv. Agota turi simbolių: duona, ugnis, o dar – kankinė... Ir reikia gerai pagalvoti, kaip tai būtų galima išreikšti medžio raižiniu, kuris, nors ir yra grafikos darbas, tačiau jo atlikimo technika neleidžia „išsmulkėti“ – vis dėlto dirbama kaltu“, – I. Kvedarienė paaiškino, kad visų pirma medžio raižinys turi užgimti ant medžio lentelės, dažniausiai – liepos, nes ji minkštesnė kalti, o tada jau – dažai, popierius ir labai daug rankų darbo. Mat menininkė laikosi senosios tradicijos, nenaudoja naujoviškų įrenginių ir spaudinį išgauna popierių prie raižinio spausdama aliumininiu šaukštu. „Tai reikia padaryti labai greitai, nes dažai sparčiai džiūna, – I. Kvedarienė prisipažino, kad medžio raižiniams reikia daug fizinės jėgos, stiprių rankų. – Dirbant būna ir taip, kad šaukštas tiek užkaista, jog ranka pradeda degti.“
Kūrėjos paveikslai labiau primena vitražus
Kretingiškiams 50-metė Rūta Valaitytė labiau žinoma kaip pedagogė: pastaruosius kelerius metus ji moko anglų kalbos Marijono Daujoto progimnazijoje, anksčiau dėstė dailę Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje. Tačiau gerokai spalvingesnė yra R. Valaitytė kaip profesionali menininkė, menininkų klubo „PINX“ narė: ji geba dekoruoti sienas, lieti akvarele, tapyti ant šilko, o jos sukurti paveikslai, kuriuose dominuoja spalva ir grafika, labiau primena vitražus. I Iš dailės pradžiamokslio – į rimtas studijas R. Valaitytė sakė, kad piešti pamėgo dar vaikystėje, jos gebėjimus pirmieji pastebėjo tėvai Stanislava ir amžiną atilsį Sigitas Valaičiai,– abu pedagogai. Tuomet ji draugavusi ir su Neringa Šakinyte, kurios tėvas garsus krašto menininkas Juozas Šakinis vadovavo Kretingos meno mokyklai. Dailės mokytis įstojo ir ji, dailės pradmenų ją mokė pedagogės Jūratė Jonauskienė ir Regina Rapalytė. Tolesnis gyvenimo kelias vedė Rūtą į mokslo pasaulį – baigtos 2-jos bakalauro ir magistrantūros studijos: pirmiausia ji įstojo mokytis dizaino į Vilniaus dailės akademijos Telšių filialą, vėliau paniro į teologijos studijas Vytauto Didžiojo universiteto Šv. Antano religijos studijų institute Kretingoje, dar vėliau baigė pedagogiką Klaipėdos universitete. Gyvenimas su šeima – vyru fotomenininku mėgėju Gediminu ir dabar jau abiturientu sūnumi Gustu – kaip ir daugumą tautiečių, buvo nubloškęs ir į užsienį – Daniją, Norvegiją, kur sunkmečiu buvo lengviau užsidirbti.
Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis sulaukė pilnametystės
Šį rugsėjį Plungės Mykolo Oginskio festivalis garsius šalies atlikėjus, vietinius žmones ir svečius iš visos Žemaitijos į muzikinę dvaro aplinką pakvietė jau 18-ąjį kartą ir, kaip atidarymo šventėje juokavo jo organizatoriai – Žemaičių dailės muziejaus vadovas Alvidas Bakanauskas ir Plungiškių draugijos prezidentas Liudas Skierus – jau sulaukęs pilnametystės. Tradiciškai festivalio renginiai – šį rudenį surengti 5 koncertai ir žirgų konkūro varžybos šio festivalio taurei laimėti – vyksta buvusiame dvaro žirgyne, kur įrengta erdvi koncertų erdvė, ir jo prieigose, o atlikėjai kasmet pasveikina susirinkusiuosius garsiu kūriniu – Mykolo Kleopo Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“. Šiemet rugpjūčio 26-ąją polonezą atliko pirmieji šio festivalio dalyviai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kurio vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas. Koncertą vedė žinomas šalies muzikologas Viktoras Gerulaitis – jis, beje, ir nuolatinis šių festivalių vedantysis, – nuotaikingai apibūdinęs kiekvieną kūrinį, jo autorių ir papasakojęs su jais susijusias smagias istorijas. Atidarymo šventėje prie žirgyno, iš kur priešais atsiveria vaizdas į prabangius Lietuvos Versaliu vadinamus Oginskių rūmus, fontaną ir puoselėjamus gazonus, trimis patrankų salvėmis – už tėvynę Lietuvą, kunigaikščius Oginskius ir jų vardo tarptautinį muzikos festivalį, Plungę ir jos žmones – pasveikino Kauno karybos paveldo klubo šauliai.
Egidijaus Radžiaus teatras dalyvavo tarptautiniame projekte
Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras vasarą užbaigė išvyka į Latviją, kur Brocenu mieste išvien su jo teatro grupe ir Mažeikių kultūros centro mėgėjų teatro trupe „VISAVI“ dalyvavo bendrame kūrybiniame projekte – parodė spektaklį „Eglė – žalčių karalienė“, sukurtą mažeikiškės režisierės Daivos Gedvilienės. Kretingiškiai – pagrindiniuose vaidmenyse Pasak Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino, spektaklis vyko netradicinėje aplinkoje – palei paplūdimį, žiūrovai sėdėjo kalvos papėdėje, tad pati aplinka prisidėjo kuriant žemėje ir jūroje vykstančią dramatišką atmosferą. O dar gamtos metamorfozės – lietus nustojo pliaupęs, likus 5 minutėms iki spektaklio pradžios, ir staiga nušvitusi saulė suteikė mistiškumo, kuris būdingas šiam lietuvių liaudies kūriniui, savaip interpretuotam D. Gedvilienės. Jungiamąja grandimi spektaklyje tapo ne vien Eglės ir Žilvino personažai, bet ir į jų tragiškos meilės istoriją sekančios jūros, žemės, vėjo Motės – savotiški pačios Eglės prototipai. Pagrindiniai vaidmenys atiteko kretingiškiams aktoriams: Eglę vaidino Julija Train-Serapinienė, Žilviną – Rolandas Normanas, dar vaidino: Karolina Mažrimaitė – Drebulę, o Liuda Grikpėdienė, Vida Slavinskė, Loreta Jonutytė įsikūnijo į Jūros motes. Pažintis užsimezgė festivalyje „Spektaklis vyko lietuvių kalba, tačiau prieš jo pradžią buvo papasakotas siužetas, nes mūsų mitologija latviams nėra gerai žinoma, kaip, beje, ir jų – mums. Režisierei D. Gedvilienei teko pasukti galvą, kaip ir kam išdalinti užduotis, o patys latviai, vadovaujami režisierės Vandos Strogonovos, praturtino spektaklį folkloro kolektyvų programa“, – apie pasisekusį projektą kalbėjo N. Gedminas, užsiminęs, kad dar sieks jį realizuoti Mažeikiuose ir Kretingoje. Paklausus, kaip kilo mintis sukurti šį projektą, N. Gedminas sakė, kad jau senokai jų teatras draugauja su mažeikiškiais, nuolat būna kviečiami į jų rengiamus Žemaitijos regiono teatro festivalius „Invazijos“, kur dažnai dalyvauja latvių ir estų kolektyvai, stebinantys ne vien šiuolaikiškumo dvasia, bet drąsa sugrįžti prie klasikos – ir šiemet latviai parodė Henriko Johano Ibseno dramą „Lėlių namai“. Šiemet po festivalio, kuriame kretingiškiai parodė savo populiariąją Vaižganto dramą „Žemės ar moters“, bendraujant per vakaronę, D. Gedvilienei ir kilusi mintis į savo sukurtą spektaklį įraukti dar du kolektyvus. „Rezultatas, manau, pateisino ir spektaklio režisierės, o ir mūsų visų lūkesčius“, – tvirtino N. Gedminas.
|
|
